X.
Iki penktadienio Kajų
sutikau tik kartą. Trečiadienį, kaip man
jau įprasta, apie pusę penkių ryto pasistačiau automobilį Urvo mokyklos
stovėjimo aikštelėje. Nuėjusi į kiudo salę ją radau tuščią. Persirengiau ir
laukiau, kol pasirodys Kajus. Bet atėjo ne Kajus.
-Sveika
sulaukusi paskutiniųjų mokslo metų, Hekate,- išgirdau mandagų vaikino balsą už
nugaros.
-Kaip praleidai vasarą,
Pentai? Sebastijanas Hipnas sakė, kad buvai Kijote.
Džo Pentas buvo mano bendraamžis, niūrokos išvaizdos
elfas. Priešingai nei didžioji dalis dabartinių elfų jis nesikirpo plaukų,
todėl su savo liemenį siekiančiais vardo sparno juodumo plaukais jis priminė
senovinį karį. Taip pat jis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų, nors
šiaip nelabai gerai sutardavau su kitais elfais.
-Tu,
kaip visada puikiai informuota. Kažkas juk turėjo pargabenti šiuos lankus.
Girdėjau, kad dabar kiudo treneriu bus Kajus Fanas.
-Taip,
tačiau, atrodo šįryt čia pasirodyti neplanuoja.
-Jis
pasirodys. Eidamas čia sutikau jį einantį su kažkokia mergina, sakė, kad tuoj
prisidės.
-Sakai
su mergina?
-Taip,
tikrai nevietine. Neturėtum jaudintis, Hekate, manau ji tik svečias mūsų mieste
ir Kajus turi ją užimti.
-Aš
nesijaudinu,-sumelavau neįtikinamai.
Neilgai trukus atėjo Kajus su nematyta mergina. „Dar
viena rytietė“ nejučiom pagalvojau.
-Mika Hekate,- pasisveikino
mane.
Nustebusi
pažiūrėjau į Kajų – jis stovėjo dideliu atstumu nuo manęs, žiūrėjo tik į savo
palydovę. Pavadino mane abiem vardais. Nežinau ką jis vaidina, bet prisidėti
galiu ir aš.
-Būk pasveikintas, mokytojau
Kajau Fanai. Kas jūsų palydovė?
-Su manimi šiandien Ilmol
karalystės princesė Pak Misun.
Dabar
į tą merginą žiūrėjau visai kitu žvilgsniu. Ji buvo didžiausio Korėjoje elfų
miesto (kuris vadinasi Ilmol karalyste) karaliaus, Pak Daešimo dukra.
Nieko
nepasakiusi apsisukau ir nuėjau persirengti. Girdėjau, kaip pagrindinėje salėje
kalbasi Pentas ir Misun, tuo tarpu Kajus įslinko į persirengimo kambarį ir
atsisuko į mane.
-Kaip tu elgiesi, po
galais?-piktai paklausė tokiu garsu, kad girdėčiau tik aš.-Kur tavo manieros!
Tu juk vado dukra, kodėl nerodai pagarbos viešniai!?
Dabar
aš paaiškinsiu, kodėl Rydai jau šimtmečius valdo gentį ir kodėl niekas negali
mūsų nuversti. Mūsų šeima turi vieną tokį paveldimą sugebėjimą, tai – balsas,
vadinamas Parangelia. Panorėję Rydai
gali pradėti kalbėti taip, kad visi mūsų klausys ir niekas negalės
prieštarauti. Na, tiksliau mums paklus tik silpnesni už mus ir tik elfai –
įsakinėti kitų genčių vadovams ar žmonėms mes negalime.
Taigi
aš atsisukau į Kajų, nusišypsojau jam ir pradėjau kalbėti Parangelia:
-Kajau Fanai, kuo tu save
laikai, manydamas, kad gali man pamokslauti. Neaiškink kaip ir su kuo man
kalbėti.
Kajus
stovėjo tylėdamas ir nuleidęs galvą.
-Kajau
Fanai, prašyčiau išeiti! Aš čia persirenginėju!- jau paprastu balsu sušukau
gana garsiai, kad išgirstų ir salėje esantys Pentas ir Misun.
Įsiutęs Kajus išėjo iš persirengimo kambario. Aš tuo
tarpu persirenginėjau stengdamasi susivaldyti, kad nepravirkčiau, nes to jau
būtų per daug.
Išėjusi į salę Kajaus su Misun neradau. Pentas stovėjo
prie lankų, laukdamas manęs.
-Na
ir spektaklį padarei,-tyliai sukikeno.-Vos susivaldžiau, kad neimčiau juoktis
stovėdamas šalia tos princesės. Turbūt nebūtų labai mandagu. Kajus Fanas atėjo
net pajuodęs. Pak Misun nusprendė, kad jam reiktų pakvėpuoti grynu oru.
Nieko neatsakiau, tik griebiau lanką su strėlėmis ir
be sustojimo iššaudžiau visą strėlių dėklą. Už nugaros išgirdau vienos rankų
poros plojimą. Plojo Misun.
-Labai
įspūdingai šaudote, Mika Hekate Ryd.
Vis dar
tylėjau, norėjau eiti surinkti strėles, bet Pentas tai jau darė.
-Mika
Hekate, neturėtum šaudyti taip greitai, iššaudžiusi pusę strėlinės ėmei šaudyti
bet kur,-Kajus bandė apsimesti tikru mokytoju.
Aš tik nusivaipiau. Pentas atnešė strėles. Padėkojau
ir šaudžiau toliau.
Po valandos padėjau lanką, nusiprausiau ir apsirengiau
mokykliniais drabužiais. Išėjusi iš persirengimo kambario pirmą kartą
kreipiausi į Misun.
-Pak
Misun, ar ilgai viešėsite mūsų mieste?
Ji nustebusi atsisuko į mane, turbūt buvo nusprendusi,
kad turiu psichikos problemų ir su nepažįstamais nekalbu. Tuomet prabilo:
-Dar
yra keletas dalykų, kuriuos reikia nutarti. Tačiau iki kito trečiadienio jau
turėčiau būti išvykusi.
-Na
tuomet turbūt nebesusitiksime,-demonstratyviai nusisukau nuo jos.-Pentai, tave
pavežti?
-Kada
aš atsisakiau?
Pentas susirinko daiktus ir išėjo iš sporto salės.
Prieš išeidama pro duris neatsisukdama sušukau:
-Tikiuosi
tave pamatyti penktadienį, Kajau.
Kadangi trečiadieniais neturėdavau pirmos pamokos
nusprendžiau Pentą nuvežti tiesiai į San Franciską, kur jis lankė mokyklą. Per
atidarytus automobilio langus pūtė šiltas rugsėjo vėjas draikydamas ilgus Pento
plaukus. Jis žiūrėjo į mane.
-Tu
jo nebemyli,-staiga pasakė.
-Ne.
Taip. Gal. Nežinau. Tikriausiai, kad nemyliu. Jis pasikeitė. Jis nebesišypso
taip dažnai, nesako man, ką galvoja, praktiškai nebekalba su manimi.
-Hekate,
tu irgi pasikeitei. Nebesi ta žavi tyra mergytė, kuri nuo devyntos sėdi
namuose.
-Tai
tu manai, kad čia kalti tik mano pasikeitimai?
-Ne.
Manau, kad jūs abu įsivaizdavot vienas kitą tokius, kokie jūs buvote, kai
išsiskyrėt. O dabar, susitikę po trijų metų abu nusivylėt supratę, kad šitiek
laukėt to, ko dabar visai nebereikia. Dabar tik klausimas, ar susitaikysite su
vienas kito pokyčiais, ar pasiūsit vienas kitą velniop.
-Laikas
parodys, brangus drauge.
