XII. skyrius

XII.

-Kokio velnio tu čia ją atsivedei?-piktai sušnypščiau Kajui pasivedusi jį toliau.

-Mika, juk aš negalėjau palikti jos vienos. Etiketas to neleidžia. Man paskirta ją prižiūrėti ir būti su ja, tą ir darau.

-Etiketas neleidžia vestis į vakarėlį nekviestus svečius, anksčiau neįspėjus šeimininko.

Kajus pavartė akis.

       -Pusė čia esančių žmonių atėjo nekviesti, tad nekalbėk man, kaip nemandagiai aš elgiuosi. Kokios problemos, Hekate?

       -Problemos? Kokios problemos, Fanai?-pabrėžiau jo elfišką vardą taip pačiai, kaip jis manąjį.-O tokios, kad Misun tau daug įdomesnė. Kuo ji geresnė, nei aš?

       -Žinai kuo? Misun mandagi, ji nesikeikia, nerūko, negeria, nerengia laukinių vakarėlių. Ji tiesiog už tave geresnė, susitaikyk su tuo.

Iš pykčio prisimerkiau. Jaučiau kaip aplink mane įsielektrina oras, man už nugaros iš kart prisistatė Tedas ir Pentas.

       -Kajau, gana,-Tedo balsas buvo toks griežtas, kad man net priminė Parangelia.

Akyse pradėjo kauptis ašaros. Pentas mane apsikabino ir priglaudė prie savęs.

       -Ko čia grįžai?-vėl nuskambėjo Tedo balsas.-Kad sugadintum Mikai gyvenimą?

       -Tu nesi vienas iš mūsų, tu nesuprasi,-Kajaus balse girdėjosi panieka.-Tu esi tik niekingas žmogus, tad nesikišk į ne savo reikalus, nes būsi sutryptas, kaip vabaliukas.

       -Tai gal pabandyk?-Tedas aiškiai reikalavo viską išsiaiškinti vyriškai – muštynėmis.

Išsilaisvinau iš Pento glėbio ir švelniai uždėjau delną Tedui ant peties. Jis pažiūrėjo man į akis ir suprato, kad aš susitvarkysiu, jaučiau, kaip atsipalaiduoja jo įsitempę raumenys. O aš nieko nesakiau. Tiesiog apsisukau ir patraukiau link Saros, pakeliui prigriebdama butelį viskio. Juk mano gimtadienis. Vakarėlis turi tęstis.

       -Tavo vaikinas man nepatiko,-iškart pasakė Sara.

       -Kažin, ar labai ilgai jis bebus mano vaikinas,-atsakiau.

       -Anksčiau jis buvo visai nieko,-įsiterpė Pentas.-Tai toji kelionė jį pakeitė.

       -Džo, ar ne?-Sara kreipėsi į jį.

       -Vadink mane Pentu,-pataisė.

       -Na gerai, Pentai, o iš kur tu pažįsti Kajų? Jis lyg ir Mikos bernas, Tedas aiškino, kad kažkada jie buvo kaip broliai, o dabar šitoj istorijoj ir tu. Nesuprantu,-Sara atrodė nuoširdžiai pasimetusi.

       -Pentas gyveno netoliese Kajaus,-greitai atsakiau aš.-Ir iš vis, gal galim nustoti kalbėti šia tema? Alkoholis pats neišsigers.

       -Tu esi prakeikta alkoholikė,-pasakė Tedas ir pats pirmas užsivertė butelį.

       Penktą ryto visi jau buvo beveik išsiskirstę ir aš patraukiau į lovą. Vos užmerkiau akis – panirau į sapną.

Ir vėl buvau pievoje. Šįkart viduryje jos stovėjo mano lova, kurioje gulėjau aš. Gulėjau, galvojau, laukiau, kol pasirodys Janas.

       -Mika...-išgirdau jo balsą sau už nugaros. Jis gulėjo kitoje mano lovos pusėje.

       -Kodėl aš vėl čia?-paklausiau.

       -Tu čia atėjai pati. Šiandien atėjai pati. Aš tik pajutau, kad šaukiesi,-jo tamsios akys maloniai šildė mano sielą.-Deja vis tiek turiu tau pasakyti. Kajus tave paliks.

Žiūrėjau į jo akis, kurios staiga pasidarė labai liūdnos. Nesupratau, ką jis norėjo pasakyti. Nenorėjau to suprasti. Tą akimirką tenorėjau žiūrėti į Janą ir klausytis jo ramaus balso.

       -Nesuprantu tavęs...-sušnabždėjau.

       -Aš mačiau jo sapnus. Jis galvoja tave palikti. Jau gana seniai. Nuo to laiko, kai jis sutiko Misun. Tačiau Kajų per daug traukia valdžia, o tu laikai ją savo rankose ir tai jį traukia prie tavęs.

       -Tu meluoji, meluoji!-mano skruostais ėmė tekėti ašaros.

       -Mika, Mika, ramiai,-Janas mane apkabino ir priglaudė prie savęs.-Ar tikrai yra prasmė taip kankinti save? Nejaugi tavo jausmas toks stiprus?

Pakėliau akis į jį. Suvokimas pasiekė mano smegenis.

       -Aš jo nemyliu,-pasakiau tai, kas turėjo būti aišku jau gana seniai.

       -Žinai, ką tu turėtum padaryti? Turėtum palikti jį, nes būdamas su tavimi jis siekia tik naudos sau. Nors žinant, kas tikriausiai nutiks, tai mažai ką pakeis.

       -Kas? Kas nutiks?

       -Šaaa. Miegok.

Ir aš pajutau, kad mano akys limpa. Užmigau tikru kietu miegu, be pašalinių minčių ar sapnų.

XI. skyrius

XI.

Penktadienio pamokos prabėgo akimirksniu. Eidama per automobilių aikštelę negirdėjau nieko kito, vien tik „Susitiksime vakare, Mika!“. Sėdau i Nissaną ir nuskubėjau namo, kur nuo ryto dirbo pasamdytos vakarėlių planavimo firmos darbuotojai. Žinoma, namai buvo paruošti puikiai : visi vertingesni dūžtantys daiktai saugiai sudėti dėžėse, sandėliuke; kilimai susukti ir taip pat paslėpti sandėliuke, siekiant išvengti visiškai netrokštamo jų įpurvinimo. Visa terasa nukabinėta žydrais ir rožiniais balionais, ant lubų tokios pačios spalvos žibintėliai, ilga grandine nusitęsiantys į sodą ir apraizgantys visus medžius. Pro virtuvės duris be paliovos keliavo maisto ir gėrimų tiekėjai, kurių dalis man jau buvo pažįstami.

Suskambo mano telefonas. Skambino Sara.

                 -Sveika, mažule! Ką tik atvyko kurjeris su mano suknele!

                 -Tai gali reikšti tik vieną dalyką...

                 -Taip, aš jau kraunuosi daiktus ir ateinu pas tave. Tikiuosi, tu jau namie?

                 -Žinoma, laukiu tavęs.

Nepraėjus ne penkioms minutėms išgirdau skambutį į duris. Nustebau, paprastai iš namų Sara taip greitai neišsikrapšto. Atidariau duris ir jau norėjau nustebus sušukti „Na tu ir greita!“, kai supratau, kad prieš mane stovi tikrai ne Sara. Prieš mane stovėjo vyriškis. Ohoho koks vyriškis. Hju Džekmano ir Džordžo Klunio mišinys. Aukštas, plačių pečių, juodi plaukai, su keliomis žilomis sruogelėmis. Kelių dienų juoda barzdelė. Jis dėvėjo tamsius džinsus, mėlynus marškinėlius ir juodą švarką. Nuo galvos žemyn ir tada atgal mane peržvelgė šiltos, tamsiai mėlynos akys. Jis nusišypsojo ir prašneko su anglišku akcentu:

                 -Atleiskite, panele, turbūt ne ten pataikiau. Ieškau merginos, vardu Hekatė.

Pažiūrėjau į jį atidžiau. Ne, jis tikrai negalėjo būti elfas – elfai daug grakštesni.

                 -Tai aš. Mika Hekatė Ryd.

Jis vėl nusišypsojo, šįkart parodydamas tobulus dantis.

                 -Vienas mano draugas man atsiuntė šitą,- iš švarko kišenės jis ištraukė nedidelę baltą dėžutę.- Jis man sakė, kad Pusmėnulio Įlankoje gyvena viena nepaprasta mergina,- jis dar kartą nusišypsojo.- Mergina vardu Hekatė, kuriai turiu paduoti šį siuntinį. Laimei, turiu keletą pažįstamų netoliese, jie man pasakė, kaip tave rasti.

Žiūrėjau į tą vyrą bandydama suprasti, kiek metų jam galėtų būti. Jei ne žilos sruogelės, negalėčiau net pasakyti, kad jis vyresnis už Kajų.

-Taigi, Mika Hekate Ryd,- jis įdėjo baltąją dėželę man į delną.-Su gimimo diena tave sveikina ir amžinos laimės linki Janas.

Vyriškis paskutinį kartą nusišypsojo ir apsisukęs nuėjo.

                 -Koks jūsų vardas?-sušukau prieš jam įlipant į automobilį.

                 -Aš Aronas Morganas,-vyriškis užsidarė automobilyje ir nuvažiavo palikęs mane bežadę stovėti verandoje.

Tik automobiliui pranykus iš akiračio susivokiau, kad rankoje laikau baltąją dėželę. Jau norėjau atidaryti, bet pamačiau atskubančią Sarą, todėl paslėpiau dėžutę džemperio kišenėje ir apsimečiau, kad tiesiog stoviniuoju laukdama jos.

Devintą vakaro visi darbuotojai buvo išvykę, o mes su Sara abi su nuostabiom suknelėm ir tobulu makiažu priiminėjom pirmuosius svečius. Žinoma, vakarėlis, kaip visada prasidėjo artimiausių draugų atvykimu, dovanų įteikimu ir šampano buteliu. Tikrasis siautimas prasideda vėliau, kai ima rinktis visa likusi liaudis.

Pusę pirmos muzika skambėjo per visą namą, visur pilna žmonių. Alkoholis, kaip įprasta, liejasi per kraštus, svečiai priimami ir neprašyti. Su Sara, Maksu ir Tedu stovėjau prie baseino ir stebėdama aplinkinius rūkiau jau kelintą cigaretę iš eilės. Terasoje mačiau sėdintį Pentą, apspistą mano žmonių mokyklos merginų.

                 -Mika, baik,-Tedas nutaisė piktą miną.- Kas jau kas, o tu geriausiai žinai, kad jis pasirodys. Jis niekada nelaužo pažadų.

Piktai sužaibavau akimis.

                 -Laužo. Visi jie laužo.

                 -Nelabai suprantu, apie ką jūs čia kalbat, bet jei kalba sukasi apie super karštą Mikos berną, tai jis jau čia.

Iškart išgirdau po visą namą sklindančius susižavėjusių merginų murmesius. Atsisukau į namą ir išvydau link manęs artėjantį Kajų. Siauri mėlyni džinsai, žali aptempti marškinėliai, susivėlę šviesūs plaukai ir šelmiškas šypsnis, kurį tik dar labiau išryškino jo žydros akys. Jis mane apkabino ir pabučiavo taip, kad visos mus stebinčios merginos nejučiomis užsinorėjo būti mano vietoje, o žmonių vaikinai susigūžė pavydėdami visos galios ir vyriškumo, sklindančio nuo Kajaus. Tą akimirką aš pagaliau supratau, kad esu šio vakarėlio žvaigždė. Tai buvo mano gimtadienis, mano namuose, o ir vaikiną turėjau karščiausią.

Tą vakarą linksminausi, kaip niekad. Aš šokau, gėriau, šypsojausi. Buvau laiminga. Ir tas vakaras būtų buvęs tobulas, bet taip juk nebūna. Niekada.

Apie antrą valandą ryto Kajus trumpam atsiprašė, ir sugrįžo su dar didesne šypsena negu pirmais. Nustebusi pažiūrėjau į jį, ir tuomet iš už jo išlindo mergina.

                 -Saengil chukha hamnida!- nusišypsojo man Pak Misun.

X. skyrius

X.

Iki penktadienio Kajų sutikau tik kartą. Trečiadienį, kaip man jau įprasta, apie pusę penkių ryto pasistačiau automobilį Urvo mokyklos stovėjimo aikštelėje. Nuėjusi į kiudo salę ją radau tuščią. Persirengiau ir laukiau, kol pasirodys Kajus. Bet atėjo ne Kajus.

                   -Sveika sulaukusi paskutiniųjų mokslo metų, Hekate,- išgirdau mandagų vaikino balsą už nugaros.

                   -Kaip praleidai vasarą, Pentai? Sebastijanas Hipnas sakė, kad buvai Kijote.

Džo Pentas buvo mano bendraamžis, niūrokos išvaizdos elfas. Priešingai nei didžioji dalis dabartinių elfų jis nesikirpo plaukų, todėl su savo liemenį siekiančiais vardo sparno juodumo plaukais jis priminė senovinį karį. Taip pat jis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų, nors šiaip nelabai gerai sutardavau su kitais elfais.

                   -Tu, kaip visada puikiai informuota. Kažkas juk turėjo pargabenti šiuos lankus. Girdėjau, kad dabar kiudo treneriu bus Kajus Fanas.

                   -Taip, tačiau, atrodo šįryt čia pasirodyti neplanuoja.

                   -Jis pasirodys. Eidamas čia sutikau jį einantį su kažkokia mergina, sakė, kad tuoj prisidės.

                   -Sakai su mergina?

                   -Taip, tikrai nevietine. Neturėtum jaudintis, Hekate, manau ji tik svečias mūsų mieste ir Kajus turi ją užimti.

                   -Aš nesijaudinu,-sumelavau neįtikinamai.

Neilgai trukus atėjo Kajus su nematyta mergina. „Dar viena rytietė“ nejučiom pagalvojau.

                   -Mika Hekate,- pasisveikino mane.

Nustebusi pažiūrėjau į Kajų – jis stovėjo dideliu atstumu nuo manęs, žiūrėjo tik į savo palydovę. Pavadino mane abiem vardais. Nežinau ką jis vaidina, bet prisidėti galiu ir aš.

                   -Būk pasveikintas, mokytojau Kajau Fanai. Kas jūsų palydovė?

                   -Su manimi šiandien Ilmol karalystės princesė Pak Misun.

Dabar į tą merginą žiūrėjau visai kitu žvilgsniu. Ji buvo didžiausio Korėjoje elfų miesto (kuris vadinasi Ilmol karalyste) karaliaus, Pak Daešimo dukra.

Nieko nepasakiusi apsisukau ir nuėjau persirengti. Girdėjau, kaip pagrindinėje salėje kalbasi Pentas ir Misun, tuo tarpu Kajus įslinko į persirengimo kambarį ir atsisuko į mane.

                   -Kaip tu elgiesi, po galais?-piktai paklausė tokiu garsu, kad girdėčiau tik aš.-Kur tavo manieros! Tu juk vado dukra, kodėl nerodai pagarbos viešniai!?

Dabar aš paaiškinsiu, kodėl Rydai jau šimtmečius valdo gentį ir kodėl niekas negali mūsų nuversti. Mūsų šeima turi vieną tokį paveldimą sugebėjimą, tai – balsas, vadinamas Parangelia. Panorėję Rydai gali pradėti kalbėti taip, kad visi mūsų klausys ir niekas negalės prieštarauti. Na, tiksliau mums paklus tik silpnesni už mus ir tik elfai – įsakinėti kitų genčių vadovams ar žmonėms mes negalime.

Taigi aš atsisukau į Kajų, nusišypsojau jam ir pradėjau kalbėti Parangelia:

                   -Kajau Fanai, kuo tu save laikai, manydamas, kad gali man pamokslauti. Neaiškink kaip ir su kuo man kalbėti.

Kajus stovėjo tylėdamas ir nuleidęs galvą.

                 -Kajau Fanai, prašyčiau išeiti! Aš čia persirenginėju!- jau paprastu balsu sušukau gana garsiai, kad išgirstų ir salėje esantys Pentas ir Misun.

Įsiutęs Kajus išėjo iš persirengimo kambario. Aš tuo tarpu persirenginėjau stengdamasi susivaldyti, kad nepravirkčiau, nes to jau būtų per daug.

Išėjusi į salę Kajaus su Misun neradau. Pentas stovėjo prie lankų, laukdamas manęs.

                 -Na ir spektaklį padarei,-tyliai sukikeno.-Vos susivaldžiau, kad neimčiau juoktis stovėdamas šalia tos princesės. Turbūt nebūtų labai mandagu. Kajus Fanas atėjo net pajuodęs. Pak Misun nusprendė, kad jam reiktų pakvėpuoti grynu oru.

Nieko neatsakiau, tik griebiau lanką su strėlėmis ir be sustojimo iššaudžiau visą strėlių dėklą. Už nugaros išgirdau vienos rankų poros plojimą. Plojo Misun.

                 -Labai įspūdingai šaudote, Mika Hekate Ryd.

Vis dar  tylėjau, norėjau eiti surinkti strėles, bet Pentas tai jau darė.

                 -Mika Hekate, neturėtum šaudyti taip greitai, iššaudžiusi pusę strėlinės ėmei šaudyti bet kur,-Kajus bandė apsimesti tikru mokytoju.

Aš tik nusivaipiau. Pentas atnešė strėles. Padėkojau ir šaudžiau toliau.

Po valandos padėjau lanką, nusiprausiau ir apsirengiau mokykliniais drabužiais. Išėjusi iš persirengimo kambario pirmą kartą kreipiausi į Misun.

                 -Pak Misun, ar ilgai viešėsite mūsų mieste?

Ji nustebusi atsisuko į mane, turbūt buvo nusprendusi, kad turiu psichikos problemų ir su nepažįstamais nekalbu. Tuomet prabilo:

                 -Dar yra keletas dalykų, kuriuos reikia nutarti. Tačiau iki kito trečiadienio jau turėčiau būti išvykusi.

                 -Na tuomet turbūt nebesusitiksime,-demonstratyviai nusisukau nuo jos.-Pentai, tave pavežti?

                 -Kada aš atsisakiau?

Pentas susirinko daiktus ir išėjo iš sporto salės. Prieš išeidama pro duris neatsisukdama sušukau:

                 -Tikiuosi tave pamatyti penktadienį, Kajau.

Kadangi trečiadieniais neturėdavau pirmos pamokos nusprendžiau Pentą nuvežti tiesiai į San Franciską, kur jis lankė mokyklą. Per atidarytus automobilio langus pūtė šiltas rugsėjo vėjas draikydamas ilgus Pento plaukus. Jis žiūrėjo į mane.

                 -Tu jo nebemyli,-staiga pasakė.

                 -Ne. Taip. Gal. Nežinau. Tikriausiai, kad nemyliu. Jis pasikeitė. Jis nebesišypso taip dažnai, nesako man, ką galvoja, praktiškai nebekalba su manimi.

                 -Hekate, tu irgi pasikeitei. Nebesi ta žavi tyra mergytė, kuri nuo devyntos sėdi namuose.

                 -Tai tu manai, kad čia kalti tik mano pasikeitimai?

                 -Ne. Manau, kad jūs abu įsivaizdavot vienas kitą tokius, kokie jūs buvote, kai išsiskyrėt. O dabar, susitikę po trijų metų abu nusivylėt supratę, kad šitiek laukėt to, ko dabar visai nebereikia. Dabar tik klausimas, ar susitaikysite su vienas kito pokyčiais, ar pasiūsit vienas kitą velniop.

                 -Laikas parodys, brangus drauge.

IX. skyrius

IX.

Kitos dienos slinko ramiai. Mokykla, namai, draugai. Tai buvo įprasta rutina mano gyvenime. Ir dar vakariniai pasimatymai su Kajumi. Nepatenkinta pastebėjau, kad šis dienotvarkės pasikeitimas man nepatiko. Kajaus buvimas šalia mane erzino, jaučiau tą grėsmę, kaip ir sapne. Būdama su juo jausdavausi įsitempusi, jaučiausi pavojuje.

Šeštadienio naktį mano mama penkiems mėnesiams iškeliavo į naują filmavimą. Ryte Kajus jau stovėjo prie mano durų.

-Filmai ir spraginti kukurūzai!-nusišypsojo jis savo nežemiškai miela šypsena, rodydamas į pirkinių maišelį savo rankose.-Juk aš vis dar prisimenu, kad mano mergytė liūdi mamai išvažiavus.

Pabučiavau Kajų ir įsileidau jį į vidų. Kol jis krapštėsi prie DVD grotuvo mano kambaryje, mikrobangų krosnelėje prispraginau kukurūzų.

-Kaip laikosi Tedas?-paklausė Kajus lipdamas laiptais žemyn.

-Gerai. Šiek tiek nusivylė, jog tu grįžai,-nusijuokiau.-Vis žaidžia futbolą. Keli koledžai jau siūlo jam vietą.

-Jis toks geras?-nustebęs pasiteiravo Kajus.

-Kodėl tokia nuostaba?-vėl nusijuokiau.-Juk ir prieš tris metus, Tedas, penkiolikmetis žmogus duodavo tau, aštuoniolikmečiui elfui į kaulus.

-Tedas visada duodavo man į kaulus. Nežinočiau – sakyčiau, kad jis ne žmogus.

Žodžiai „ne žmogus“ privertė veikti mano protą. Prisiminiau prieš kelias dienas sapnuotą sapną, tiksliau, Janą. Nefilimai, Emimai, Refaimai ir visi kiti jo sutikti gyviai, aš prisiminiau kas jie tokie. Tai puolusių angelų vaikai, pusiau žemės žmonės. Jie labiau priminė pabaisas, nei žmones. Vargšai besieliai padarai. Tačiau sako, kad jie seniai mirė. Ir kuo jie susiję su manim? Aš juk pusiau elfė. Koks buvo pirmasis Jano vardas? Užplūdo ryškus prisiminimas kuriame švelnus Jano balsas nuskambėjo kaip muzika. „Kažkada mano vardas buvo Jetrelis.“ Jetrelis... Žinojau šį vardą.

-Kajau,-kreipiausi.

Kajus, vis dar šypsodamasis nuo prisiminimų apie Tedą, pakėlę į mane akis.

                 -Kai buvai Korėjoje... Gal mokeisi ką nors apie puolusius angelus?

                 -Puolusius angelus? Neee. Tik dar kai mokiausi čia. Juk pati žinai, Senasis Testamentas, Pradžios Knyga. O kodėl klausi?

                 -Tiesiog prisiminiau vieną vardą... Nekreipk dėmesio. Viskas jau paruošta?

Likusią dienos dalį įsitaisę ant mano lovos žiūrėjome filmus. Iš galvos išvariau visas mintis apie Janą ar apie keistus Kajaus pasikeitimus. Stengiausi nepastebėti, kad jo žvilgsnis dažniau be tikslo klaidžioja už lango, nei stebi filmą. Ir man beveik pavyko. Kajus mane pažįsta kaip nuluptą – jis žinojo, jog pirmąją dieną po mamos išvykimo aš nekenčiu būti viena. Jo artumas mane šildė ir džiugino.

Po trečiojo filmo jaučiausi per daug išsunkta, kad galėčiau žiūrėti dar vieną. Atsisukau į už manęs gulėjusį Kajų, apsikabinau ir įsikniaubiau jam į krūtinę.

                 -Na, gražuole, kas yra?-nusijuokė jis.

                 -Nenoriu rytoj į mokyklą...

                 -O ką nori veikti?

                 -Gulėti lovoje, gerti vyną...

Kajus susiraukė:

                 -Kodėl tau rūpi tik alkoholis, tabakas ir kiti kvaišalai?
                      -Kodėl tu manai, kad man rūpi tik šitie dalykai?-atkirtau tokiu pačiu klausimu.

                 -Mika, tu rūkai! Kai išvykau tu net nebuvai laikiusi cigaretės rankoje, o ką jau kalbėti apie alkoholio vartojimą.

                 -Kodėl man moralizuoji, Kajau? Nejau manai, kad tėvai mane prastai išaugino? Esu pažangi mokinė, puiki lankininkė, būsima šeimos vyriausioji.
                      -O dėl šito dar neaišku.

                 -Atsiprašau?-pakėliau antakius.

Nepaisant to, kad buvau pusiau žmogus pusiau elfas – aš vis dar buvau vienintelis savo tėvo palikuonis, o Urve valdžia buvo paveldima. Nuo mažens buvau auklėjama paveldėti Vyriausiosios vardą. Diplomatijos, etiketo, šokių, istorijos pamokos. Taip pat turėjau išlaikyti aukštus pažymius žmonių mokykloje. Viena svarbiausių priežasčių, dėl ko iš manęs niekada nesityčiojo kiti elfai yra tai, jog jie žino, kad kol kas aš esu vienintelė kandidatė į Vyriausiosios postą.

Kajus pradėjo mikčioti ir neaiškiai kažką burbuliuoti, apsimetinėjo, kad „aiškinasi“, kai suskambėjo mano telefonas. Skambino tėtis.

                 -Klausau?

                 -Mika Hekate, ar Kajus Fanas pas tave? Niekaip negaliu jam prisiskambinti.

                 -Taip. Nori su juo pakalbėti?

                 -Jei neprieštarausi.

Padaviau Kajui telefoną ir viskas, ką girdėjau toliau buvo „mh“ ir „supratau“.

                   -Nepyk, gražuole, turiu skubėti į Urvą. Atrodo atvyko šiek tiek... svečių,- Kajus pabučiavo mane ir iškart išskubėjo pro duris.

Likau sėdėti visiškai pasimetusi. Kokie tai gali būti svečiai, kad tėtis kviečia Kajų, o ne mane. Ir kaip suprasti, kad dar neaišku, kas liks valdyti genties?

Gana sukti galvą, manęs laukia svarbesni reikalai – juk artėja mano gimtadienis. Griebiau švarkelį ir išskubėjau į savo automobilį. Važiavau į San Franciską, reikia susitikti su vakarėlių planuotojais.