XI. skyrius

XI.

Penktadienio pamokos prabėgo akimirksniu. Eidama per automobilių aikštelę negirdėjau nieko kito, vien tik „Susitiksime vakare, Mika!“. Sėdau i Nissaną ir nuskubėjau namo, kur nuo ryto dirbo pasamdytos vakarėlių planavimo firmos darbuotojai. Žinoma, namai buvo paruošti puikiai : visi vertingesni dūžtantys daiktai saugiai sudėti dėžėse, sandėliuke; kilimai susukti ir taip pat paslėpti sandėliuke, siekiant išvengti visiškai netrokštamo jų įpurvinimo. Visa terasa nukabinėta žydrais ir rožiniais balionais, ant lubų tokios pačios spalvos žibintėliai, ilga grandine nusitęsiantys į sodą ir apraizgantys visus medžius. Pro virtuvės duris be paliovos keliavo maisto ir gėrimų tiekėjai, kurių dalis man jau buvo pažįstami.

Suskambo mano telefonas. Skambino Sara.

                 -Sveika, mažule! Ką tik atvyko kurjeris su mano suknele!

                 -Tai gali reikšti tik vieną dalyką...

                 -Taip, aš jau kraunuosi daiktus ir ateinu pas tave. Tikiuosi, tu jau namie?

                 -Žinoma, laukiu tavęs.

Nepraėjus ne penkioms minutėms išgirdau skambutį į duris. Nustebau, paprastai iš namų Sara taip greitai neišsikrapšto. Atidariau duris ir jau norėjau nustebus sušukti „Na tu ir greita!“, kai supratau, kad prieš mane stovi tikrai ne Sara. Prieš mane stovėjo vyriškis. Ohoho koks vyriškis. Hju Džekmano ir Džordžo Klunio mišinys. Aukštas, plačių pečių, juodi plaukai, su keliomis žilomis sruogelėmis. Kelių dienų juoda barzdelė. Jis dėvėjo tamsius džinsus, mėlynus marškinėlius ir juodą švarką. Nuo galvos žemyn ir tada atgal mane peržvelgė šiltos, tamsiai mėlynos akys. Jis nusišypsojo ir prašneko su anglišku akcentu:

                 -Atleiskite, panele, turbūt ne ten pataikiau. Ieškau merginos, vardu Hekatė.

Pažiūrėjau į jį atidžiau. Ne, jis tikrai negalėjo būti elfas – elfai daug grakštesni.

                 -Tai aš. Mika Hekatė Ryd.

Jis vėl nusišypsojo, šįkart parodydamas tobulus dantis.

                 -Vienas mano draugas man atsiuntė šitą,- iš švarko kišenės jis ištraukė nedidelę baltą dėžutę.- Jis man sakė, kad Pusmėnulio Įlankoje gyvena viena nepaprasta mergina,- jis dar kartą nusišypsojo.- Mergina vardu Hekatė, kuriai turiu paduoti šį siuntinį. Laimei, turiu keletą pažįstamų netoliese, jie man pasakė, kaip tave rasti.

Žiūrėjau į tą vyrą bandydama suprasti, kiek metų jam galėtų būti. Jei ne žilos sruogelės, negalėčiau net pasakyti, kad jis vyresnis už Kajų.

-Taigi, Mika Hekate Ryd,- jis įdėjo baltąją dėželę man į delną.-Su gimimo diena tave sveikina ir amžinos laimės linki Janas.

Vyriškis paskutinį kartą nusišypsojo ir apsisukęs nuėjo.

                 -Koks jūsų vardas?-sušukau prieš jam įlipant į automobilį.

                 -Aš Aronas Morganas,-vyriškis užsidarė automobilyje ir nuvažiavo palikęs mane bežadę stovėti verandoje.

Tik automobiliui pranykus iš akiračio susivokiau, kad rankoje laikau baltąją dėželę. Jau norėjau atidaryti, bet pamačiau atskubančią Sarą, todėl paslėpiau dėžutę džemperio kišenėje ir apsimečiau, kad tiesiog stoviniuoju laukdama jos.

Devintą vakaro visi darbuotojai buvo išvykę, o mes su Sara abi su nuostabiom suknelėm ir tobulu makiažu priiminėjom pirmuosius svečius. Žinoma, vakarėlis, kaip visada prasidėjo artimiausių draugų atvykimu, dovanų įteikimu ir šampano buteliu. Tikrasis siautimas prasideda vėliau, kai ima rinktis visa likusi liaudis.

Pusę pirmos muzika skambėjo per visą namą, visur pilna žmonių. Alkoholis, kaip įprasta, liejasi per kraštus, svečiai priimami ir neprašyti. Su Sara, Maksu ir Tedu stovėjau prie baseino ir stebėdama aplinkinius rūkiau jau kelintą cigaretę iš eilės. Terasoje mačiau sėdintį Pentą, apspistą mano žmonių mokyklos merginų.

                 -Mika, baik,-Tedas nutaisė piktą miną.- Kas jau kas, o tu geriausiai žinai, kad jis pasirodys. Jis niekada nelaužo pažadų.

Piktai sužaibavau akimis.

                 -Laužo. Visi jie laužo.

                 -Nelabai suprantu, apie ką jūs čia kalbat, bet jei kalba sukasi apie super karštą Mikos berną, tai jis jau čia.

Iškart išgirdau po visą namą sklindančius susižavėjusių merginų murmesius. Atsisukau į namą ir išvydau link manęs artėjantį Kajų. Siauri mėlyni džinsai, žali aptempti marškinėliai, susivėlę šviesūs plaukai ir šelmiškas šypsnis, kurį tik dar labiau išryškino jo žydros akys. Jis mane apkabino ir pabučiavo taip, kad visos mus stebinčios merginos nejučiomis užsinorėjo būti mano vietoje, o žmonių vaikinai susigūžė pavydėdami visos galios ir vyriškumo, sklindančio nuo Kajaus. Tą akimirką aš pagaliau supratau, kad esu šio vakarėlio žvaigždė. Tai buvo mano gimtadienis, mano namuose, o ir vaikiną turėjau karščiausią.

Tą vakarą linksminausi, kaip niekad. Aš šokau, gėriau, šypsojausi. Buvau laiminga. Ir tas vakaras būtų buvęs tobulas, bet taip juk nebūna. Niekada.

Apie antrą valandą ryto Kajus trumpam atsiprašė, ir sugrįžo su dar didesne šypsena negu pirmais. Nustebusi pažiūrėjau į jį, ir tuomet iš už jo išlindo mergina.

                 -Saengil chukha hamnida!- nusišypsojo man Pak Misun.