X. skyrius

X.

Iki penktadienio Kajų sutikau tik kartą. Trečiadienį, kaip man jau įprasta, apie pusę penkių ryto pasistačiau automobilį Urvo mokyklos stovėjimo aikštelėje. Nuėjusi į kiudo salę ją radau tuščią. Persirengiau ir laukiau, kol pasirodys Kajus. Bet atėjo ne Kajus.

                   -Sveika sulaukusi paskutiniųjų mokslo metų, Hekate,- išgirdau mandagų vaikino balsą už nugaros.

                   -Kaip praleidai vasarą, Pentai? Sebastijanas Hipnas sakė, kad buvai Kijote.

Džo Pentas buvo mano bendraamžis, niūrokos išvaizdos elfas. Priešingai nei didžioji dalis dabartinių elfų jis nesikirpo plaukų, todėl su savo liemenį siekiančiais vardo sparno juodumo plaukais jis priminė senovinį karį. Taip pat jis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų, nors šiaip nelabai gerai sutardavau su kitais elfais.

                   -Tu, kaip visada puikiai informuota. Kažkas juk turėjo pargabenti šiuos lankus. Girdėjau, kad dabar kiudo treneriu bus Kajus Fanas.

                   -Taip, tačiau, atrodo šįryt čia pasirodyti neplanuoja.

                   -Jis pasirodys. Eidamas čia sutikau jį einantį su kažkokia mergina, sakė, kad tuoj prisidės.

                   -Sakai su mergina?

                   -Taip, tikrai nevietine. Neturėtum jaudintis, Hekate, manau ji tik svečias mūsų mieste ir Kajus turi ją užimti.

                   -Aš nesijaudinu,-sumelavau neįtikinamai.

Neilgai trukus atėjo Kajus su nematyta mergina. „Dar viena rytietė“ nejučiom pagalvojau.

                   -Mika Hekate,- pasisveikino mane.

Nustebusi pažiūrėjau į Kajų – jis stovėjo dideliu atstumu nuo manęs, žiūrėjo tik į savo palydovę. Pavadino mane abiem vardais. Nežinau ką jis vaidina, bet prisidėti galiu ir aš.

                   -Būk pasveikintas, mokytojau Kajau Fanai. Kas jūsų palydovė?

                   -Su manimi šiandien Ilmol karalystės princesė Pak Misun.

Dabar į tą merginą žiūrėjau visai kitu žvilgsniu. Ji buvo didžiausio Korėjoje elfų miesto (kuris vadinasi Ilmol karalyste) karaliaus, Pak Daešimo dukra.

Nieko nepasakiusi apsisukau ir nuėjau persirengti. Girdėjau, kaip pagrindinėje salėje kalbasi Pentas ir Misun, tuo tarpu Kajus įslinko į persirengimo kambarį ir atsisuko į mane.

                   -Kaip tu elgiesi, po galais?-piktai paklausė tokiu garsu, kad girdėčiau tik aš.-Kur tavo manieros! Tu juk vado dukra, kodėl nerodai pagarbos viešniai!?

Dabar aš paaiškinsiu, kodėl Rydai jau šimtmečius valdo gentį ir kodėl niekas negali mūsų nuversti. Mūsų šeima turi vieną tokį paveldimą sugebėjimą, tai – balsas, vadinamas Parangelia. Panorėję Rydai gali pradėti kalbėti taip, kad visi mūsų klausys ir niekas negalės prieštarauti. Na, tiksliau mums paklus tik silpnesni už mus ir tik elfai – įsakinėti kitų genčių vadovams ar žmonėms mes negalime.

Taigi aš atsisukau į Kajų, nusišypsojau jam ir pradėjau kalbėti Parangelia:

                   -Kajau Fanai, kuo tu save laikai, manydamas, kad gali man pamokslauti. Neaiškink kaip ir su kuo man kalbėti.

Kajus stovėjo tylėdamas ir nuleidęs galvą.

                 -Kajau Fanai, prašyčiau išeiti! Aš čia persirenginėju!- jau paprastu balsu sušukau gana garsiai, kad išgirstų ir salėje esantys Pentas ir Misun.

Įsiutęs Kajus išėjo iš persirengimo kambario. Aš tuo tarpu persirenginėjau stengdamasi susivaldyti, kad nepravirkčiau, nes to jau būtų per daug.

Išėjusi į salę Kajaus su Misun neradau. Pentas stovėjo prie lankų, laukdamas manęs.

                 -Na ir spektaklį padarei,-tyliai sukikeno.-Vos susivaldžiau, kad neimčiau juoktis stovėdamas šalia tos princesės. Turbūt nebūtų labai mandagu. Kajus Fanas atėjo net pajuodęs. Pak Misun nusprendė, kad jam reiktų pakvėpuoti grynu oru.

Nieko neatsakiau, tik griebiau lanką su strėlėmis ir be sustojimo iššaudžiau visą strėlių dėklą. Už nugaros išgirdau vienos rankų poros plojimą. Plojo Misun.

                 -Labai įspūdingai šaudote, Mika Hekate Ryd.

Vis dar  tylėjau, norėjau eiti surinkti strėles, bet Pentas tai jau darė.

                 -Mika Hekate, neturėtum šaudyti taip greitai, iššaudžiusi pusę strėlinės ėmei šaudyti bet kur,-Kajus bandė apsimesti tikru mokytoju.

Aš tik nusivaipiau. Pentas atnešė strėles. Padėkojau ir šaudžiau toliau.

Po valandos padėjau lanką, nusiprausiau ir apsirengiau mokykliniais drabužiais. Išėjusi iš persirengimo kambario pirmą kartą kreipiausi į Misun.

                 -Pak Misun, ar ilgai viešėsite mūsų mieste?

Ji nustebusi atsisuko į mane, turbūt buvo nusprendusi, kad turiu psichikos problemų ir su nepažįstamais nekalbu. Tuomet prabilo:

                 -Dar yra keletas dalykų, kuriuos reikia nutarti. Tačiau iki kito trečiadienio jau turėčiau būti išvykusi.

                 -Na tuomet turbūt nebesusitiksime,-demonstratyviai nusisukau nuo jos.-Pentai, tave pavežti?

                 -Kada aš atsisakiau?

Pentas susirinko daiktus ir išėjo iš sporto salės. Prieš išeidama pro duris neatsisukdama sušukau:

                 -Tikiuosi tave pamatyti penktadienį, Kajau.

Kadangi trečiadieniais neturėdavau pirmos pamokos nusprendžiau Pentą nuvežti tiesiai į San Franciską, kur jis lankė mokyklą. Per atidarytus automobilio langus pūtė šiltas rugsėjo vėjas draikydamas ilgus Pento plaukus. Jis žiūrėjo į mane.

                 -Tu jo nebemyli,-staiga pasakė.

                 -Ne. Taip. Gal. Nežinau. Tikriausiai, kad nemyliu. Jis pasikeitė. Jis nebesišypso taip dažnai, nesako man, ką galvoja, praktiškai nebekalba su manimi.

                 -Hekate, tu irgi pasikeitei. Nebesi ta žavi tyra mergytė, kuri nuo devyntos sėdi namuose.

                 -Tai tu manai, kad čia kalti tik mano pasikeitimai?

                 -Ne. Manau, kad jūs abu įsivaizdavot vienas kitą tokius, kokie jūs buvote, kai išsiskyrėt. O dabar, susitikę po trijų metų abu nusivylėt supratę, kad šitiek laukėt to, ko dabar visai nebereikia. Dabar tik klausimas, ar susitaikysite su vienas kito pokyčiais, ar pasiūsit vienas kitą velniop.

                 -Laikas parodys, brangus drauge.

IX. skyrius

IX.

Kitos dienos slinko ramiai. Mokykla, namai, draugai. Tai buvo įprasta rutina mano gyvenime. Ir dar vakariniai pasimatymai su Kajumi. Nepatenkinta pastebėjau, kad šis dienotvarkės pasikeitimas man nepatiko. Kajaus buvimas šalia mane erzino, jaučiau tą grėsmę, kaip ir sapne. Būdama su juo jausdavausi įsitempusi, jaučiausi pavojuje.

Šeštadienio naktį mano mama penkiems mėnesiams iškeliavo į naują filmavimą. Ryte Kajus jau stovėjo prie mano durų.

-Filmai ir spraginti kukurūzai!-nusišypsojo jis savo nežemiškai miela šypsena, rodydamas į pirkinių maišelį savo rankose.-Juk aš vis dar prisimenu, kad mano mergytė liūdi mamai išvažiavus.

Pabučiavau Kajų ir įsileidau jį į vidų. Kol jis krapštėsi prie DVD grotuvo mano kambaryje, mikrobangų krosnelėje prispraginau kukurūzų.

-Kaip laikosi Tedas?-paklausė Kajus lipdamas laiptais žemyn.

-Gerai. Šiek tiek nusivylė, jog tu grįžai,-nusijuokiau.-Vis žaidžia futbolą. Keli koledžai jau siūlo jam vietą.

-Jis toks geras?-nustebęs pasiteiravo Kajus.

-Kodėl tokia nuostaba?-vėl nusijuokiau.-Juk ir prieš tris metus, Tedas, penkiolikmetis žmogus duodavo tau, aštuoniolikmečiui elfui į kaulus.

-Tedas visada duodavo man į kaulus. Nežinočiau – sakyčiau, kad jis ne žmogus.

Žodžiai „ne žmogus“ privertė veikti mano protą. Prisiminiau prieš kelias dienas sapnuotą sapną, tiksliau, Janą. Nefilimai, Emimai, Refaimai ir visi kiti jo sutikti gyviai, aš prisiminiau kas jie tokie. Tai puolusių angelų vaikai, pusiau žemės žmonės. Jie labiau priminė pabaisas, nei žmones. Vargšai besieliai padarai. Tačiau sako, kad jie seniai mirė. Ir kuo jie susiję su manim? Aš juk pusiau elfė. Koks buvo pirmasis Jano vardas? Užplūdo ryškus prisiminimas kuriame švelnus Jano balsas nuskambėjo kaip muzika. „Kažkada mano vardas buvo Jetrelis.“ Jetrelis... Žinojau šį vardą.

-Kajau,-kreipiausi.

Kajus, vis dar šypsodamasis nuo prisiminimų apie Tedą, pakėlę į mane akis.

                 -Kai buvai Korėjoje... Gal mokeisi ką nors apie puolusius angelus?

                 -Puolusius angelus? Neee. Tik dar kai mokiausi čia. Juk pati žinai, Senasis Testamentas, Pradžios Knyga. O kodėl klausi?

                 -Tiesiog prisiminiau vieną vardą... Nekreipk dėmesio. Viskas jau paruošta?

Likusią dienos dalį įsitaisę ant mano lovos žiūrėjome filmus. Iš galvos išvariau visas mintis apie Janą ar apie keistus Kajaus pasikeitimus. Stengiausi nepastebėti, kad jo žvilgsnis dažniau be tikslo klaidžioja už lango, nei stebi filmą. Ir man beveik pavyko. Kajus mane pažįsta kaip nuluptą – jis žinojo, jog pirmąją dieną po mamos išvykimo aš nekenčiu būti viena. Jo artumas mane šildė ir džiugino.

Po trečiojo filmo jaučiausi per daug išsunkta, kad galėčiau žiūrėti dar vieną. Atsisukau į už manęs gulėjusį Kajų, apsikabinau ir įsikniaubiau jam į krūtinę.

                 -Na, gražuole, kas yra?-nusijuokė jis.

                 -Nenoriu rytoj į mokyklą...

                 -O ką nori veikti?

                 -Gulėti lovoje, gerti vyną...

Kajus susiraukė:

                 -Kodėl tau rūpi tik alkoholis, tabakas ir kiti kvaišalai?
                      -Kodėl tu manai, kad man rūpi tik šitie dalykai?-atkirtau tokiu pačiu klausimu.

                 -Mika, tu rūkai! Kai išvykau tu net nebuvai laikiusi cigaretės rankoje, o ką jau kalbėti apie alkoholio vartojimą.

                 -Kodėl man moralizuoji, Kajau? Nejau manai, kad tėvai mane prastai išaugino? Esu pažangi mokinė, puiki lankininkė, būsima šeimos vyriausioji.
                      -O dėl šito dar neaišku.

                 -Atsiprašau?-pakėliau antakius.

Nepaisant to, kad buvau pusiau žmogus pusiau elfas – aš vis dar buvau vienintelis savo tėvo palikuonis, o Urve valdžia buvo paveldima. Nuo mažens buvau auklėjama paveldėti Vyriausiosios vardą. Diplomatijos, etiketo, šokių, istorijos pamokos. Taip pat turėjau išlaikyti aukštus pažymius žmonių mokykloje. Viena svarbiausių priežasčių, dėl ko iš manęs niekada nesityčiojo kiti elfai yra tai, jog jie žino, kad kol kas aš esu vienintelė kandidatė į Vyriausiosios postą.

Kajus pradėjo mikčioti ir neaiškiai kažką burbuliuoti, apsimetinėjo, kad „aiškinasi“, kai suskambėjo mano telefonas. Skambino tėtis.

                 -Klausau?

                 -Mika Hekate, ar Kajus Fanas pas tave? Niekaip negaliu jam prisiskambinti.

                 -Taip. Nori su juo pakalbėti?

                 -Jei neprieštarausi.

Padaviau Kajui telefoną ir viskas, ką girdėjau toliau buvo „mh“ ir „supratau“.

                   -Nepyk, gražuole, turiu skubėti į Urvą. Atrodo atvyko šiek tiek... svečių,- Kajus pabučiavo mane ir iškart išskubėjo pro duris.

Likau sėdėti visiškai pasimetusi. Kokie tai gali būti svečiai, kad tėtis kviečia Kajų, o ne mane. Ir kaip suprasti, kad dar neaišku, kas liks valdyti genties?

Gana sukti galvą, manęs laukia svarbesni reikalai – juk artėja mano gimtadienis. Griebiau švarkelį ir išskubėjau į savo automobilį. Važiavau į San Franciską, reikia susitikti su vakarėlių planuotojais.

VIII. skyrius

VIII.

Užsimerkusi gulėjau ant žolės ir magavausi saulės šiluma, kai kažkas paėmė mane už rankos. Atsimerkusi išvydau žavias Kajaus akis ir jam nusišypsojau. Kajus atsistojo, pastatė mane ir apsikabino.

                 -Niekada tavęs nepaleisiu,-pasakė jis.

Nežinau, kas nutiko, bet jo žodžiuose aš girdėjau ne meilę ar rūpestį, o pyktį. Savo glėbyje mane suspaudė dar labiau ir aš suvokiau, kad ėmė trūki oro.

                 -Kajau, paleisk, aš dūstu!-bandžiau jį atstumti.

                 -Niekada tavęs nepaleisiu,-vėl pakartojo Kajus.

Trenkiau jam, taip išsilaisvindama iš mane laikiusių gniaužtų.

                 -Kas tau pasidarė!?-piktai sušukau.

Kajus tiesė rankas, bandydamas vėl mane pagriebti, bet aš atsitraukiau. Tą akimirką jo rankos pradėjo nykti. Akimirksniu jis tapo perregimas ir pasimetusiu žvilgsniu žiūrėjo į mane.

                 -Kajau! Kajau!-puoliau į paniką, o jis toliau nyko.-Kajau, nedink! Ne!

Tačiau jis pranyko, o mano skruostais ėmė tekėti ašaros. Tuomet išgirdau juoką. Švelnų, kaip vėjo nešama muzika.

                 -Neverk, kvailute, juk čia tik sapnas,-išgirdau balsą sau už nugaros.

Atsisukau. Maždaug už penkiasdešimties metrų, vidury pievos iš kažkur atsirado raudona sofa, o ant jos – paslaptingasis vaikinas.

                 -Na, ko stoviniuoji, prieik arčiau!-vėl išgirdau jo balsą, tarytum jis stovėtų visai čia pat, per odą perėjo šiurpuliukai.

Niekaip negalėjau įžiūrėti jo veido, o man buvo labai smalsu, todėl priėjau arčiau. Mačiau jo liekną kūną, šviesią odą, tamsius plaukus, bet jo veidas vis tiek liko nežinioje, ir net stovėdama beveik prie pat, negalėjau įžiūrėti.

                 -Tu manęs nepamatysi,-nusijuokė jis.-Nebent aš pats to norėsiu. Nagi prisėsk, aš juk nesikandžioju.

Atsisėdau šone jo ir iškart pamačiau jo veidą. Jis buvo rytietis. Tamsios akys tarytum švytėjo, jo rausvose papūstose lūpose žaidė šypsena. Vaikino grožis užėmė man kvapą.

                 -Kas tu?-veikiau sušnabždėjau, nei ištariau.

                 -Kažkada mano vardas buvo Jetrelis. Vėliau mane vadino lordu Džekvanu (JaeKwan), dar vėliau Jadon-Ki. Pastaruoju metu mano vardas tapo tiesiog Jan,- jis nusijuokė.-Kuo toliau, tuo labiau trumpėja mano vardas. Tiesiog vadink mane Janu.

                 -Janas... Ką tu veiki mano sapnuose, Janai?

Jis ir vėl nusijuokė.

                 -Mika, Mika... Smalsumas pražudė katę! Ateis laikas ir sužinosi.

                 -Iš kur žinai mano vardą? Ar tu pažįsti Kajų?- pabiro klausimai iš mano lūpų.

Janas pradėjo juoktis dar labiau, jo juokas skambėjo kaip nežemiškų varpelių skambėjimas.

                 -Tik dėl to, kad Kajus buvo Korėjoje dar nereiškia, kad jis turi pažinoti visus pasaulio rytiečius.

Pasijaučiau tikra kvaile ir nuleidau galvą.

                 -Bet tu esi teisi, aš pažįstu Kajų. Per jį ir pasiekiau tavo sapnus. Seniai tavęs ieškojau.

                 -Kam tau manęs?-neslėpsiu, buvau visiškai pasimetusi.

Jis tylėjo. Supratau, kad jis nepasakos man dalykų, kurių nenori pasakoti. Tyliai žvilgsniu tyrinėjau jo veidą. Janas atrodė jaunas, tačiau žodžiais nemoku apibūdinti, tos paslaptingos jėgos sklindančios nuo jo.

                 -Janai, kiek tau metų?

                 -Tikrai nori sužinoti?

Aš tik linktelėjau galva.

                 -Šį kūną nešioju dar tik dvidešimt keturis metus. Žinoma, pirmieji metai būna patys sunkiausi, kai pats nieko negali daryti. O man pačiam metų daug daugiau.

                 -Aš klausiau rimtai.

                 -Aš rimtai ir atsakiau. Mika, tikėk manimi. Mano amžius yra daug didesnis, nei galėtum įsivaizduoti.

                 -Pasakyk man,- paprašiau žiūrėdama tiesiai į gilias jo akis.

                 -Yra dalykų, kurių negaliu sakyti tavo sapne. Galėsiu pasakyti, kai susitiksime.

                 -Kur ir kada mes susitiksime?

                 -Tikrai, Mika, kur mes susitiksime?-jis įdėmiai įsižiūrėjo man į akis, tarsi ketindamas jose išskaityti atsakymą į šį klausimą.

Tada aš supratau.

                 -Tu juk net neįsivaizduoji, kur aš esu, ar ne?-paklausiau ir pradėjau juoktis.- Tu nežinai, kur aš gyvenu. Kadangi čia mano sapnas, tu net neįsivaizduoji, kur mes!

                 -Pasakyk, kur man tave surasti!-Janas pasilenkė virš manęs. Jo akys pasidarė juodos ir nuo jo žvilgsnio man ėmė suktis galva.

Atsispyriau jo akims ir stengiausi atsitraukti kuo toliau.

                 -Pasakyk, kodėl manęs ieškai ir aš pasakysiu, kur mane rasti!

Janas palinko dar arčiau.

                 -Aš tavęs ieškau, nes tu kitokia. Aš sutikau daug jūsų: Emimų, Refaimų, Giborimų, Anakimų, bet tu nepanaši į nei vieną iš jų. Nepanaši nei į Zamzumimą ar Nefilimą! Tu panašesnė į mus. Ir dar tu turi sielą,-su kiekvienu ištartu žodžiu jo veidas vis artėjo.

                 -Aš iš Kalifornijos, Pusmėnulio Įlankos,-sušnabždėjau.

Jo lūpos palietė manąsias. Tą pačią akimirką aš nubudau.

VII. skyrius

VII.

Mano mama vakarienei pasiruošė kaip reikiant. Visa terasa skendo žvakių šviesoje ir baltų rožių jūroje, žodžiu – tikras vargas rytoj ateinančiai tvarkytojai. Pati apsirengė juoda vakarine suknele, pasipuošė klasikiniu perlų vėriniu. Aš, be jokio entuziazmo sukišau džinsus atgal į spintą ir išsitraukiau mėlyno šilko suknelę su gilia iškirpte ant nugaros.

Pažiūrėjau į laikrodį kompiuterio ekrane ir suvokiau, kad jau laikas, o jis niekada nevėluoja. Tekina pasileidau laiptais žemyn, bet nespėjau – prie įėjimo jau stovėjo Kajus ir sveikinosi su mano mama. Savaime suprantama, jis buvo apsirengęs atitinkamai – smokingu. Ir nesuprasi, ar tai ta elfiška nuojauta, ar jis tiesiog pažinojo mano mamą pakankamai gerai, kad susiprastų, jog ji suplanuos oficialią vakarienę.

Nieko nelaukusi puoliau jam į glėbį.

                   -Na, na, gražuole, juk tavo mama stebi!-nusijuokė Kajus.

                   -Nepaisykit manęs, aš einu patikrinsiu, kaip vakarienė,-šelmiškai sukikeno mama ir mirktelėjusi Kajui pasišalino į virtuvę.

Vos ji pradingo tarpduryje jo lūpos palietė manąsias. Švelniame bučinyje susiliejo visi mūsų jausmai: meilė, ilgesys, džiaugsmas. Jis švelniai pirštais braukė mano nugarą, galiausia jo rankos užsistovėjo ties mano užpakaliu. Įkandau jam į lūpą ir kikendama atsitraukiau.

                   -Na, gana!-pasigirdo mamos balsas iš terasos.-Jau galite ateiti.

Kajus dar karą pakštelėjo man į lūpas ir paėmęs už rankos nusivedė mane į terasą.

Vakarienė praėjo ramiai. Žinoma, kaip kitaip gali praeiti trijų žmonių vakarienė. Pavalgius, kaip man jau įprasta, prisidegiau cigaretę.

                   -Tu rūkai?-Kajaus akys išsiplėtė iš nuostabos.

                   -Tai taip išeina...-nejaukiai pasimuisčiau.-Ir geriu alkoholį. Gan dažnai.

                   -Ar yra dar kažkas, ką turėčiau žinoti?-dabar jis atrodė tiesiog pasimetęs.

                   -Dar ji dažnai dalyvauja vakarėliuose. Ir pati juos rengia. Legendinius vakarėlius! Žinoma, ne be mano pagalbos,-nusišypsojo mama.

                   -Taigi jūs, Chloja, viena iš tų mamų, kurios savo vaikams leidžia viską?-Kajus vėl atrodė normaliai.

                   -Nematau prasmės riboti savo dukros. Jau geriau ji viską daro atvirai ir man apie tai žinant, negu kad slapstytūsi ir darytų balažin ką. Na, bet gana apie Mikos blogus įpročius. Pasakok, ką nuveikei per pastaruosius metus!

Kajus nusijuokė. Šiaip man visada patikdavo jo juokas, tačiau dabar  tai skambėjo daugiau liūdnai, nei linksmai. Iš to, kaip mano mama pažiūrėjo į mane, suvokiau, kad ji irgi tai pastebėjo. Tuomet Kajus prašneko:

                   -Per pastaruosius metus.... Buvau Korėjoje. Pietų Korėjoje, tiksliau. Gyvenau įslaptintam elfų mieste, aukštai kalnuose. Negaliu pasakoti, kokios buvo treniruotės, bet jos buvo sunkios.

Kajus nustojo kalbėti, mintimis sugrįždamas į tas dienas. Atsiduso. Vėl tęsė pasakojimą.

- Per tą laiką beveik su niekuo nebendravau, žmones sutikdavau tik retkarčiais, ir tai tik drąsuolius kalnų kopinėtojus.  Po dviejų metų, kai mano treniruotės buvo baigtos, iškeliavau tiesiai į Seulą, kur teko susitelkti į dalykus, susijusius su mano protu.

Šį kart Kajaus šypsena buvo šiltesnė.

- Pirmą savaitę po kalnų ramybės Seulas atrodė kaip pragaras. Visur žmonės, kaip skruzdėlės, lipo vieni kitiems per galvas. O ką jau kalbėti apie visą parą burzgiančius ir aplinką teršiančius automobilius! Bet pripratau. O po to pasakė, kad man jau metas grįžti...

-Peeh! Kokia nuobodi istorija,-nusijuokė mano mama ir pradėjo pasakoti istorijas iš jos kelionių po pasaulį.

------

Po visko mama užpūtė žvakes ir nuėjo miegoti.

                 -Nori pasivažinėti?-žaviai nusišypsojo Kajus.

                 -Mano automobiliu?-nusijuokiau.

                 -Juk maniškis vis dar Korėjoje....

Nesulaukęs mano atsakymo Kajus paėmė mano rankinę, švarkelį ir išsitempė mane pro duris. Kikendami artėjome prie kieme pastatyto mano automobilio. Pastebėjau kaimyninio namo priebutyje berūkančią Sarą, kuri kaip tik pastebėjo mus. Paskubomis pamojavau išsižiojusiai jos fizionomijai ir atsisėdau į keleivio sėdynę.

Kajus užvedė automobilį ir išvažiavo iš kiemo. Važiavo, atrodo, bet kur, kol pastebėjau, kad išvažiavome iš Pusmėnulio Įlankos ribų. Sustojome netoli kažkokio miškelio (elfus visada traukia miškai).

-Žinai, o tu šiandien labai graži!-pasakė Kajus ir, vėl gi, nepalaukęs mano atsakymo, įsisiurbė man į lūpas.

Po kažkiek laiko atsidūrėme ant galinės sėdynės, o Kajaus bučiniai tapo vis reiklesni ir aš supratau, kas neišvengiamai nutiks šį vakarą.

Taigi, mano antrasis kartas buvo ant mano pačios automobilio galinės sėdynės...

Tą naktį vėl sapnavau pievą ir paslaptingą vaikiną. Šį kartą net kalbėjau su juo.

VI. skyrius

VI.

                   -Atrodai šūdinai!-linksmai sušuko Sara pasigavusi mane stovėjimo aikštelėje.

                   -Patikėk, taip ir jaučiuosi. Per ispanų už lango pamačiau kažkokią haliucinaciją ir vos neprileidau į kelnes!

                   -Aš visada žinojau, kad Gonzalesas savo kabinete leidžia nuodingas, svaiginančias dujas! Pavėžėsi?

                   -Klausi taip, lyg turėčiau pasirinkimą.

Abi su Sara sulipome į mano Nissaną. Ji kaip visada čiauškėjo neužsičiaupdama, kol galiausia išstūmė iš mano galvos visas pašalines mintis ir man sustojus prie namų aš jau buvau įsitraukusi į pokalbį ir visa gera nuotaika vėl sugrįžo.

                   -Tai tikrai neateisi į Mišelės vakarėlį?

                   -Nee... Turiu kitų planų,- nusišypsojau paslaptingai.

                   -Mika! Ką tu slepi?

Žinojau, kad nesusilaikysiu, todėl iškart atsakiau.

                   -Žinai, kaip Tedas visada mums susipykus, arba kam nors pasakius, kad aš ir jis esam pora, pradeda pasakot apie kažkokį mano vaikiną kuris išvažiavo?

                   -Tą kurio beveik niekas niekada nematė ir visi galvoja, jog jis išgalvotas?-nusijuokė Sara.

                   -Tą patį. Ta va, jis ne tik kad tikras, bet dar ir grįžo!-aš giliai atsidusau ir svajingai nusišypsojau.

                   -O.Die.Ve. Rimtai?? Kada supažindinsi?

                   -Nežinau, ar sutiksi jį iki mano gimtadienio. Jis toks, kaip ir mano draugai iš San Francisko (tai sakydama galvoje turėjau elfus), per daug nemėgsta bendraut su nepažystamais.

Sara tik nusijuokė, atsisveikino ir nuėjo į savo namus po nosim burbėdama kažką panašaus į „Legendinis Mikos vaikinas! Numirt galima...“

Kadangi Sara buvo mano kaimynė aš labai dažnai stebėdavausi, kaip ji nepastebi akivaizdžių dalykų: paslaptingų svečių, atvykstančių į mano namus; manęs, ketvirtą rytą automobiliu paliekančios namus; ar net to, kad mano sode auga tokie augalai, kurių nerastum net didžiuosiuose botanikos soduose. Galbūt tai del to, kad ji tik žmogus. Labai nuodėmingas žmogus. Visai kaip aš. Na, ar bent panašiai.

Prie durų mane pasitiko mama ir klastingai nusišypsojo:

                   -Jau sužinojai didžiąją naujieną?

                   -Tu visą laiką žinojai!?-sušukau.-Žinojai, ir man nesakei!?

                   -Na na, nusiramink. Juk tai buvo paslaptis. Tavo tėtis griežtai prisakė man nei puse žodžio tau neužsiminti. Juk žinai, kad negaliu nuvilti vyro, kurį taip myliu. Tai ką planuojat artimiausiu metu?-ji nusišypsojo nekaltute šypsena.

                   -Šįvakar. Kajus ateis vakarienės. Juk žinai, kad nebūčiau leidus tau išvažiuoti, kol nesusitikai su juo.

-Mika, kiek jam dabar metų? Dvidešimt vieneri? Jis turėtų būti nepaprastai karštas vyrukas...

                   -Patikėk. Jis atrodo kaip jaunas tėtis. Tik geriau.

Mes abi nusijuokėm.

Po pietų terasoje mama užvertė galvą ir tarytum ilgesingai įsispoksojo į dangų. Išsitraukė Black Devil cigarečių pakelį, pasiūlė ir man. Padėkojusi pasiėmiau vieną cigaretę ir prisidegiau savo ZIP žiebtuvėliu, kurį padovanojo tėtis, kai pernai laimėjau šaudymo iš lanko konkurse.

                   -Taigi Kajus dabar karštuolis...-vis dar susimąsčiusi pasakė mama išpūsdama dūmus.

                   -Lyg ir..

                   -Karštas elfas... Susitvarkysi?-ji pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau patekusi į didžiausią problemą.

                   -Kodėl turėčiau nesusitvarkyti?-nustebusi paklausiau.-Juk Kajus nėra kūdikis, kurį reikėtų prižiūrėti.

                   -Mika, Kajus elfas. Elfai pavydūs. Ypač tie, kurie pasižymi ne tik protu, bet ir grožiu. Tavo tėtis dar ir dabar neišleidžia manęs, jei mano darbuotojų komandoje nebūna nei vieno elfo.

Peleninėje sumaigiau cigaretės nuorūką. Žinojau, kad tėtis koks geras bebūtų, yra nepaprastai pavydus. Visi elfai vyrai tokie. Nors patys yra linkę į flirtą su pirma pasitaikiusia gražuole.

                   -Kajus ne toks,-atrėžiau mamai, nors pati visiškai netikėjau savo žodžiais. Žinojau, kad negaliu žengti net pusės žingsnio į šoną, nes jo pavydas mane užsmaugs.

                   -Gal man nevažiuoti... Visgi penki mėnesiai ne toks jau trumpas laikas.

                   -Mama, nejuokauk. Tu aktorė. Tu pasirašei sutartį. Tu turi važiuoti.

Mama nusišypsojo išvargusia šypsena.

                   -Tavo tiesa. Tiesiog turiu blogą nuojautą. Kažkas nutiks. Kažkas svarbaus.

Neslėpsiu – išsigandau. Mano motinos nuojauta niekada neapgaudavo. Jei ji pasakydavo, kad kažkas nutiks – kažkas būtinai nutikdavo. Mintyse nusikeikiau. Tikiuosi Kajui nekliudys mano pokyčiai. Tikiuosi ir jis nepasiketė per daug.

Paprašiau mamos dar vienos cigaretės.