VII. skyrius

VII.

Mano mama vakarienei pasiruošė kaip reikiant. Visa terasa skendo žvakių šviesoje ir baltų rožių jūroje, žodžiu – tikras vargas rytoj ateinančiai tvarkytojai. Pati apsirengė juoda vakarine suknele, pasipuošė klasikiniu perlų vėriniu. Aš, be jokio entuziazmo sukišau džinsus atgal į spintą ir išsitraukiau mėlyno šilko suknelę su gilia iškirpte ant nugaros.

Pažiūrėjau į laikrodį kompiuterio ekrane ir suvokiau, kad jau laikas, o jis niekada nevėluoja. Tekina pasileidau laiptais žemyn, bet nespėjau – prie įėjimo jau stovėjo Kajus ir sveikinosi su mano mama. Savaime suprantama, jis buvo apsirengęs atitinkamai – smokingu. Ir nesuprasi, ar tai ta elfiška nuojauta, ar jis tiesiog pažinojo mano mamą pakankamai gerai, kad susiprastų, jog ji suplanuos oficialią vakarienę.

Nieko nelaukusi puoliau jam į glėbį.

                   -Na, na, gražuole, juk tavo mama stebi!-nusijuokė Kajus.

                   -Nepaisykit manęs, aš einu patikrinsiu, kaip vakarienė,-šelmiškai sukikeno mama ir mirktelėjusi Kajui pasišalino į virtuvę.

Vos ji pradingo tarpduryje jo lūpos palietė manąsias. Švelniame bučinyje susiliejo visi mūsų jausmai: meilė, ilgesys, džiaugsmas. Jis švelniai pirštais braukė mano nugarą, galiausia jo rankos užsistovėjo ties mano užpakaliu. Įkandau jam į lūpą ir kikendama atsitraukiau.

                   -Na, gana!-pasigirdo mamos balsas iš terasos.-Jau galite ateiti.

Kajus dar karą pakštelėjo man į lūpas ir paėmęs už rankos nusivedė mane į terasą.

Vakarienė praėjo ramiai. Žinoma, kaip kitaip gali praeiti trijų žmonių vakarienė. Pavalgius, kaip man jau įprasta, prisidegiau cigaretę.

                   -Tu rūkai?-Kajaus akys išsiplėtė iš nuostabos.

                   -Tai taip išeina...-nejaukiai pasimuisčiau.-Ir geriu alkoholį. Gan dažnai.

                   -Ar yra dar kažkas, ką turėčiau žinoti?-dabar jis atrodė tiesiog pasimetęs.

                   -Dar ji dažnai dalyvauja vakarėliuose. Ir pati juos rengia. Legendinius vakarėlius! Žinoma, ne be mano pagalbos,-nusišypsojo mama.

                   -Taigi jūs, Chloja, viena iš tų mamų, kurios savo vaikams leidžia viską?-Kajus vėl atrodė normaliai.

                   -Nematau prasmės riboti savo dukros. Jau geriau ji viską daro atvirai ir man apie tai žinant, negu kad slapstytūsi ir darytų balažin ką. Na, bet gana apie Mikos blogus įpročius. Pasakok, ką nuveikei per pastaruosius metus!

Kajus nusijuokė. Šiaip man visada patikdavo jo juokas, tačiau dabar  tai skambėjo daugiau liūdnai, nei linksmai. Iš to, kaip mano mama pažiūrėjo į mane, suvokiau, kad ji irgi tai pastebėjo. Tuomet Kajus prašneko:

                   -Per pastaruosius metus.... Buvau Korėjoje. Pietų Korėjoje, tiksliau. Gyvenau įslaptintam elfų mieste, aukštai kalnuose. Negaliu pasakoti, kokios buvo treniruotės, bet jos buvo sunkios.

Kajus nustojo kalbėti, mintimis sugrįždamas į tas dienas. Atsiduso. Vėl tęsė pasakojimą.

- Per tą laiką beveik su niekuo nebendravau, žmones sutikdavau tik retkarčiais, ir tai tik drąsuolius kalnų kopinėtojus.  Po dviejų metų, kai mano treniruotės buvo baigtos, iškeliavau tiesiai į Seulą, kur teko susitelkti į dalykus, susijusius su mano protu.

Šį kart Kajaus šypsena buvo šiltesnė.

- Pirmą savaitę po kalnų ramybės Seulas atrodė kaip pragaras. Visur žmonės, kaip skruzdėlės, lipo vieni kitiems per galvas. O ką jau kalbėti apie visą parą burzgiančius ir aplinką teršiančius automobilius! Bet pripratau. O po to pasakė, kad man jau metas grįžti...

-Peeh! Kokia nuobodi istorija,-nusijuokė mano mama ir pradėjo pasakoti istorijas iš jos kelionių po pasaulį.

------

Po visko mama užpūtė žvakes ir nuėjo miegoti.

                 -Nori pasivažinėti?-žaviai nusišypsojo Kajus.

                 -Mano automobiliu?-nusijuokiau.

                 -Juk maniškis vis dar Korėjoje....

Nesulaukęs mano atsakymo Kajus paėmė mano rankinę, švarkelį ir išsitempė mane pro duris. Kikendami artėjome prie kieme pastatyto mano automobilio. Pastebėjau kaimyninio namo priebutyje berūkančią Sarą, kuri kaip tik pastebėjo mus. Paskubomis pamojavau išsižiojusiai jos fizionomijai ir atsisėdau į keleivio sėdynę.

Kajus užvedė automobilį ir išvažiavo iš kiemo. Važiavo, atrodo, bet kur, kol pastebėjau, kad išvažiavome iš Pusmėnulio Įlankos ribų. Sustojome netoli kažkokio miškelio (elfus visada traukia miškai).

-Žinai, o tu šiandien labai graži!-pasakė Kajus ir, vėl gi, nepalaukęs mano atsakymo, įsisiurbė man į lūpas.

Po kažkiek laiko atsidūrėme ant galinės sėdynės, o Kajaus bučiniai tapo vis reiklesni ir aš supratau, kas neišvengiamai nutiks šį vakarą.

Taigi, mano antrasis kartas buvo ant mano pačios automobilio galinės sėdynės...

Tą naktį vėl sapnavau pievą ir paslaptingą vaikiną. Šį kartą net kalbėjau su juo.

VI. skyrius

VI.

                   -Atrodai šūdinai!-linksmai sušuko Sara pasigavusi mane stovėjimo aikštelėje.

                   -Patikėk, taip ir jaučiuosi. Per ispanų už lango pamačiau kažkokią haliucinaciją ir vos neprileidau į kelnes!

                   -Aš visada žinojau, kad Gonzalesas savo kabinete leidžia nuodingas, svaiginančias dujas! Pavėžėsi?

                   -Klausi taip, lyg turėčiau pasirinkimą.

Abi su Sara sulipome į mano Nissaną. Ji kaip visada čiauškėjo neužsičiaupdama, kol galiausia išstūmė iš mano galvos visas pašalines mintis ir man sustojus prie namų aš jau buvau įsitraukusi į pokalbį ir visa gera nuotaika vėl sugrįžo.

                   -Tai tikrai neateisi į Mišelės vakarėlį?

                   -Nee... Turiu kitų planų,- nusišypsojau paslaptingai.

                   -Mika! Ką tu slepi?

Žinojau, kad nesusilaikysiu, todėl iškart atsakiau.

                   -Žinai, kaip Tedas visada mums susipykus, arba kam nors pasakius, kad aš ir jis esam pora, pradeda pasakot apie kažkokį mano vaikiną kuris išvažiavo?

                   -Tą kurio beveik niekas niekada nematė ir visi galvoja, jog jis išgalvotas?-nusijuokė Sara.

                   -Tą patį. Ta va, jis ne tik kad tikras, bet dar ir grįžo!-aš giliai atsidusau ir svajingai nusišypsojau.

                   -O.Die.Ve. Rimtai?? Kada supažindinsi?

                   -Nežinau, ar sutiksi jį iki mano gimtadienio. Jis toks, kaip ir mano draugai iš San Francisko (tai sakydama galvoje turėjau elfus), per daug nemėgsta bendraut su nepažystamais.

Sara tik nusijuokė, atsisveikino ir nuėjo į savo namus po nosim burbėdama kažką panašaus į „Legendinis Mikos vaikinas! Numirt galima...“

Kadangi Sara buvo mano kaimynė aš labai dažnai stebėdavausi, kaip ji nepastebi akivaizdžių dalykų: paslaptingų svečių, atvykstančių į mano namus; manęs, ketvirtą rytą automobiliu paliekančios namus; ar net to, kad mano sode auga tokie augalai, kurių nerastum net didžiuosiuose botanikos soduose. Galbūt tai del to, kad ji tik žmogus. Labai nuodėmingas žmogus. Visai kaip aš. Na, ar bent panašiai.

Prie durų mane pasitiko mama ir klastingai nusišypsojo:

                   -Jau sužinojai didžiąją naujieną?

                   -Tu visą laiką žinojai!?-sušukau.-Žinojai, ir man nesakei!?

                   -Na na, nusiramink. Juk tai buvo paslaptis. Tavo tėtis griežtai prisakė man nei puse žodžio tau neužsiminti. Juk žinai, kad negaliu nuvilti vyro, kurį taip myliu. Tai ką planuojat artimiausiu metu?-ji nusišypsojo nekaltute šypsena.

                   -Šįvakar. Kajus ateis vakarienės. Juk žinai, kad nebūčiau leidus tau išvažiuoti, kol nesusitikai su juo.

-Mika, kiek jam dabar metų? Dvidešimt vieneri? Jis turėtų būti nepaprastai karštas vyrukas...

                   -Patikėk. Jis atrodo kaip jaunas tėtis. Tik geriau.

Mes abi nusijuokėm.

Po pietų terasoje mama užvertė galvą ir tarytum ilgesingai įsispoksojo į dangų. Išsitraukė Black Devil cigarečių pakelį, pasiūlė ir man. Padėkojusi pasiėmiau vieną cigaretę ir prisidegiau savo ZIP žiebtuvėliu, kurį padovanojo tėtis, kai pernai laimėjau šaudymo iš lanko konkurse.

                   -Taigi Kajus dabar karštuolis...-vis dar susimąsčiusi pasakė mama išpūsdama dūmus.

                   -Lyg ir..

                   -Karštas elfas... Susitvarkysi?-ji pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau patekusi į didžiausią problemą.

                   -Kodėl turėčiau nesusitvarkyti?-nustebusi paklausiau.-Juk Kajus nėra kūdikis, kurį reikėtų prižiūrėti.

                   -Mika, Kajus elfas. Elfai pavydūs. Ypač tie, kurie pasižymi ne tik protu, bet ir grožiu. Tavo tėtis dar ir dabar neišleidžia manęs, jei mano darbuotojų komandoje nebūna nei vieno elfo.

Peleninėje sumaigiau cigaretės nuorūką. Žinojau, kad tėtis koks geras bebūtų, yra nepaprastai pavydus. Visi elfai vyrai tokie. Nors patys yra linkę į flirtą su pirma pasitaikiusia gražuole.

                   -Kajus ne toks,-atrėžiau mamai, nors pati visiškai netikėjau savo žodžiais. Žinojau, kad negaliu žengti net pusės žingsnio į šoną, nes jo pavydas mane užsmaugs.

                   -Gal man nevažiuoti... Visgi penki mėnesiai ne toks jau trumpas laikas.

                   -Mama, nejuokauk. Tu aktorė. Tu pasirašei sutartį. Tu turi važiuoti.

Mama nusišypsojo išvargusia šypsena.

                   -Tavo tiesa. Tiesiog turiu blogą nuojautą. Kažkas nutiks. Kažkas svarbaus.

Neslėpsiu – išsigandau. Mano motinos nuojauta niekada neapgaudavo. Jei ji pasakydavo, kad kažkas nutiks – kažkas būtinai nutikdavo. Mintyse nusikeikiau. Tikiuosi Kajui nekliudys mano pokyčiai. Tikiuosi ir jis nepasiketė per daug.

Paprašiau mamos dar vienos cigaretės.

V. skyrius

V.

                   Apie septintą ryto išsimaudžius duše ir persirengusi išvažiavau iš Urvo. Švietė saulė, oras buvo gana šiltas, todėl atsidariau visus langus ir leidau gaiviam ryto orui užpildyti mano plaučius. Šypsena  tęsėsi nuo ausies iki ausies ir niekaip negalėjau nustoti šypsotis. Atrodė, kad iš kėkvienos poros mano odoje sunkiasi laimė. Niekaip negalėjau patikėti, kad Kajus ištikrūjų sugrįžo. Taip dažnai apie jį galvojau, svajojau, kaip jis sugrįžta, o dabar viskas išsipildė!

Pati nejausdama pasiekiau mokyklą, kur manęs laukė prie stovėjimo aikštelės besibūriuojanti kompanija.

                   -Mika! Šimtas metų!-išgirdau liksmą Tedo balsą ir nespėjau net apsidairyti kai atsidūriau jo glėbyje.

                   -Tedai! Kur lindėjei visą vasarą?-nusijuokiau.

                   -Juk pažysti Tedą, turbūt buvo vienoje iš begalybės futbolo stovyklų,- išgirdau Saros balsą sau už nugaros.

                   -Paskutiniai metai, mažule!-sušuko Sara, kaip visada apsirengusi nelabai mokyklai tinkama apranga.

Na, būtų sudėtinga išvardinti visus, su kuriais aš sveikinausi iki skambučio, skelbiančio, kad prasideda mokslo metų pradžios iškilmės. Mūsų kompaniją sudarė daug įvairių žmonių : futbolininkai (Tedas – komandos kapitonas), palaikymo šokėjos, vakarėlių liūtai (tokie kaip Sara) bei kiti „populiarieji“. Aš tuo tarpu buvau populiari keistuolė, dar vadinama smailiaause. Per visus šiuos metus, kiek lankau mokyklą, manęs dar niekada neklausė kodėl mano ausys tokios, žinoma tekę girdėti pastabų, kaip „O, tavo ausys smailios!“ bet niekas niekada neklausė kodėl. Bet jei kas nors kada nors paklaustų, aš nemeluočiau ir pasakyčiau tiesą – su tokiomis ausimis aš gimiau.

Per pietų pertrauką sėdėjome valgykloje. Visi aplink apie kažką čiauškėjo, o aš tuo tarpu sėdėjau užsisvajojusi ir nesąmoningai piešiau ant servietėlės.

                   -Mika, tu ir vėl paišai drakonus!-išgirdau Felisijos balsą.

                   -Ką?-nieko nesupratusi pakėliau akis.

                   -O. Die. Ve,-atsiduso Sara.- Tu bent klauseisi?

                   -Ne, o ką?-linksmai nusijuokiau.

                   -Mes ką tik tavęs klausėm, ar ateisi šį vakar į Mišelės vakarėlį,-atsakė Tedas.- Tikrai, turėtum susikaupti!

                   -Vakarėlį?-nustebusi paklausiau.- Šiandien? Trečiadienį? Juk ryt į mokyklą.

                   -Tai ir linksmiausia!-sušuko lyg iš niekur išdygęs Maksas ir pabučiavęs Sarą prisėdo šalia.- Čia bus lyg ir vasaros uždarymas. Juk daug negersim!

                   -Viliojantis pasiūlymas, bet šį kartą atsisakysiu,-paslaptingai nusišypsojau palinkau prie savo „piešinio“.

                   -Smailiaause...-įtariai pažiūrėjo Sara.

                   -Ką!?-nusijuokiau.

                   -Tu kažką slepi...

                   -Gal ir slepiu,-nusišypsojau, ir iškart pastebėjau kaip nusviro Tedo lūpų kampučiai.-Bet nieko per daug svarbaus. Sužinosit vistiek greitu laiku. Mano mama šį savaitgalį išskrenda! O kitą penktadienį...

                   -Tavo gimtadienio tūsas!-linksmai sušuko Felisija.

                   -Ou jėė,-pradėjau juoktis.

                   -Ko tu šiandien uostei?-paklausė Maksas.

                   -Linksmodino,-nusišypsojau aš ir trenkiau galva į stalą pamačiusi, jog Tedo šypsenos nebeliko nei ženklo.

Per kitą pamoką gavau žinutę nuo Tedo:

„Jis grįžo.“

„Ką tu turi galvoje?“-atsakiau.

„Tavo vaikinas, Kajus, jis sugrįžo. Tai matosi tavo veide“

„Taip. Jis grįžo“-atrašiau ir liūdnai pažvelgiau į klasę prajuokinti bandantį ispanų kalbos mokytoją.

„Ilgam?“
   „Visam laikui.“

„Taigi, visai suknistai amžinybei...“

Puikiai supratau Tedo liūdesį, bet juk aš negaliu priklausyti visiems. Net jeigu aš ir myliu juos abu, turiu pasirinkti vieną, ir tai bus Kajus, nes jį aš mylėjau kaip vaikiną, o Tedas man visuomet buvo kaip brolis, ir jis pats puikiai tai žinojo.

Pasukau galvą į langą ir išvydau kažką keisto, kažką siaubingo. Už lango stovėjo kažkoks šviesus, su gamta susiliejantis padaras. Jo kūnas buvo išsilaistęs ir neturėjo konkrečios formos. Iš vietos, kurioje turėjo būti veidas man šypsojosi kraupi šypsena, nenormaliai didelės iltys ištepliotos raudonai. Tačiau visa tai buvo niekai, kol nepažiūrėjau padarui į akis. Jos buvo juodos; ne juodos kaip naktis, o juodos kaip mirtis. Žvilgsnis buvo piktdžiugiškas ir mane apėmė neapsakoma baimė, tarsi ledas sukaustė visą kūną. Man pradėjo suktis galva, stipriai užsimerkiau.

                   -Reed señorita, está usted bien?-išgirdau mokytojo balsą ir nieko nesupratusi pakėliau į ji akis. Tuomet pažiūrėjau pro langą – ten nieko nebuvo.

                   -Panele Ryd, ar jums viskas gerai?-pakartojo klausimą mokytojas, šį kartą anglų kalba.-Gal jus palydėti iki seselės kabineto?

Dar kartą pažiūrėjau į mokytoją. Į jo plinkantį pakaušį, į jo draugiškas akis, kuriose nebuvo jokios baimės. „Tikriausia išsigalvoju“ nusprendžiau.

                   -No, gracias. Me está bien. Tiesiog šiek tiek apsvaigo galva.

                   -Ką gi, tuomet tęskime pamoką...