V. skyrius

V.

                   Apie septintą ryto išsimaudžius duše ir persirengusi išvažiavau iš Urvo. Švietė saulė, oras buvo gana šiltas, todėl atsidariau visus langus ir leidau gaiviam ryto orui užpildyti mano plaučius. Šypsena  tęsėsi nuo ausies iki ausies ir niekaip negalėjau nustoti šypsotis. Atrodė, kad iš kėkvienos poros mano odoje sunkiasi laimė. Niekaip negalėjau patikėti, kad Kajus ištikrūjų sugrįžo. Taip dažnai apie jį galvojau, svajojau, kaip jis sugrįžta, o dabar viskas išsipildė!

Pati nejausdama pasiekiau mokyklą, kur manęs laukė prie stovėjimo aikštelės besibūriuojanti kompanija.

                   -Mika! Šimtas metų!-išgirdau liksmą Tedo balsą ir nespėjau net apsidairyti kai atsidūriau jo glėbyje.

                   -Tedai! Kur lindėjei visą vasarą?-nusijuokiau.

                   -Juk pažysti Tedą, turbūt buvo vienoje iš begalybės futbolo stovyklų,- išgirdau Saros balsą sau už nugaros.

                   -Paskutiniai metai, mažule!-sušuko Sara, kaip visada apsirengusi nelabai mokyklai tinkama apranga.

Na, būtų sudėtinga išvardinti visus, su kuriais aš sveikinausi iki skambučio, skelbiančio, kad prasideda mokslo metų pradžios iškilmės. Mūsų kompaniją sudarė daug įvairių žmonių : futbolininkai (Tedas – komandos kapitonas), palaikymo šokėjos, vakarėlių liūtai (tokie kaip Sara) bei kiti „populiarieji“. Aš tuo tarpu buvau populiari keistuolė, dar vadinama smailiaause. Per visus šiuos metus, kiek lankau mokyklą, manęs dar niekada neklausė kodėl mano ausys tokios, žinoma tekę girdėti pastabų, kaip „O, tavo ausys smailios!“ bet niekas niekada neklausė kodėl. Bet jei kas nors kada nors paklaustų, aš nemeluočiau ir pasakyčiau tiesą – su tokiomis ausimis aš gimiau.

Per pietų pertrauką sėdėjome valgykloje. Visi aplink apie kažką čiauškėjo, o aš tuo tarpu sėdėjau užsisvajojusi ir nesąmoningai piešiau ant servietėlės.

                   -Mika, tu ir vėl paišai drakonus!-išgirdau Felisijos balsą.

                   -Ką?-nieko nesupratusi pakėliau akis.

                   -O. Die. Ve,-atsiduso Sara.- Tu bent klauseisi?

                   -Ne, o ką?-linksmai nusijuokiau.

                   -Mes ką tik tavęs klausėm, ar ateisi šį vakar į Mišelės vakarėlį,-atsakė Tedas.- Tikrai, turėtum susikaupti!

                   -Vakarėlį?-nustebusi paklausiau.- Šiandien? Trečiadienį? Juk ryt į mokyklą.

                   -Tai ir linksmiausia!-sušuko lyg iš niekur išdygęs Maksas ir pabučiavęs Sarą prisėdo šalia.- Čia bus lyg ir vasaros uždarymas. Juk daug negersim!

                   -Viliojantis pasiūlymas, bet šį kartą atsisakysiu,-paslaptingai nusišypsojau palinkau prie savo „piešinio“.

                   -Smailiaause...-įtariai pažiūrėjo Sara.

                   -Ką!?-nusijuokiau.

                   -Tu kažką slepi...

                   -Gal ir slepiu,-nusišypsojau, ir iškart pastebėjau kaip nusviro Tedo lūpų kampučiai.-Bet nieko per daug svarbaus. Sužinosit vistiek greitu laiku. Mano mama šį savaitgalį išskrenda! O kitą penktadienį...

                   -Tavo gimtadienio tūsas!-linksmai sušuko Felisija.

                   -Ou jėė,-pradėjau juoktis.

                   -Ko tu šiandien uostei?-paklausė Maksas.

                   -Linksmodino,-nusišypsojau aš ir trenkiau galva į stalą pamačiusi, jog Tedo šypsenos nebeliko nei ženklo.

Per kitą pamoką gavau žinutę nuo Tedo:

„Jis grįžo.“

„Ką tu turi galvoje?“-atsakiau.

„Tavo vaikinas, Kajus, jis sugrįžo. Tai matosi tavo veide“

„Taip. Jis grįžo“-atrašiau ir liūdnai pažvelgiau į klasę prajuokinti bandantį ispanų kalbos mokytoją.

„Ilgam?“
   „Visam laikui.“

„Taigi, visai suknistai amžinybei...“

Puikiai supratau Tedo liūdesį, bet juk aš negaliu priklausyti visiems. Net jeigu aš ir myliu juos abu, turiu pasirinkti vieną, ir tai bus Kajus, nes jį aš mylėjau kaip vaikiną, o Tedas man visuomet buvo kaip brolis, ir jis pats puikiai tai žinojo.

Pasukau galvą į langą ir išvydau kažką keisto, kažką siaubingo. Už lango stovėjo kažkoks šviesus, su gamta susiliejantis padaras. Jo kūnas buvo išsilaistęs ir neturėjo konkrečios formos. Iš vietos, kurioje turėjo būti veidas man šypsojosi kraupi šypsena, nenormaliai didelės iltys ištepliotos raudonai. Tačiau visa tai buvo niekai, kol nepažiūrėjau padarui į akis. Jos buvo juodos; ne juodos kaip naktis, o juodos kaip mirtis. Žvilgsnis buvo piktdžiugiškas ir mane apėmė neapsakoma baimė, tarsi ledas sukaustė visą kūną. Man pradėjo suktis galva, stipriai užsimerkiau.

                   -Reed señorita, está usted bien?-išgirdau mokytojo balsą ir nieko nesupratusi pakėliau į ji akis. Tuomet pažiūrėjau pro langą – ten nieko nebuvo.

                   -Panele Ryd, ar jums viskas gerai?-pakartojo klausimą mokytojas, šį kartą anglų kalba.-Gal jus palydėti iki seselės kabineto?

Dar kartą pažiūrėjau į mokytoją. Į jo plinkantį pakaušį, į jo draugiškas akis, kuriose nebuvo jokios baimės. „Tikriausia išsigalvoju“ nusprendžiau.

                   -No, gracias. Me está bien. Tiesiog šiek tiek apsvaigo galva.

                   -Ką gi, tuomet tęskime pamoką...