IV. skyrius

IV.

                   Maždaug po pusvalandžio atėjo du ketvirtaklasiai, kurie mano žiniomis kiudo mokėsi ir pernai. Suradęs jiems aprangas jų priežiūrą Kajus pervedė man, pats grįždamas prie pradinukių penkiolikmečių.

-Tu čia rimtai?-dar paklausiau Kajaus bandydama atrodyti pikta, bet kartu ir tramdydama juoką.

Po penkiolikos minučių jau buvau visiškai be nervų, nes vaikinukus labiau nei lankai dominau aš.

                   -Gerai,-galiausia pasakiau.-Kuris pirmas per dešimt sekundžių iššaus penkias strėles tam duosiu savo telefono numerį.

Vaikinukai tik nusijuokė.

                   -Juk tai neįmanoma...

                   -Kajau, girdėjai?-paklausiau.-Gal parodom jiems kaip šaudo rimti lankininkai?

Jis tik nusišypsojo ir paėmė du lankus ir dvi strėlines su strėlėmis.

                   -Merginos, skaičiuokit laiką.

Po dešimties sekundžių žiūrėjome į savo darbo padarinius.

                   -Reikia daugiau treniruotis,-susiraukiau nepatenkinta.

                   -Hekatė paleido penkias, mokytojas Fanas šešias,-iš kitos kiemelio pusės pasigirdo strėles renkančios merginos balsas.

                   -Ir tu sakai, kad tau reikia daugiau treniruotis?-su didžiausia nuostaba paklausė vienas ketvirtakasis.

                   -Pažiūrėk į jį,-pirštu parodžiau į Kajų.- Jis per dešimt sekundžių iššovė šešias strėles ir visos pasiekė taikinį. Tuo tarpu aš paleidau tik penkias, o iš tų tik viena pasiekė taikinį...

Pikta atsisėdau ant grindų ir stebėjau kaip „mano“ vaikinukai stengiasi kuo greičiau paleidinėti strėles. Susikaupę ties šaudymu jie buvo dar maždaug dvidešimt minučių, tačiau kai Kajus išėjo išlydėti „savo“ penkiolikmečių, anų vaikinukų dėmesys vėl nukrypo į mane.

                   -O gal duosi savo telefono numerį kaip paskatinimą?-nusišypsojo vienas.

                   -O gal norėtum šiandien su mumis nueiti į kiną? Arba į kavinę?

Atsistojau, atsisukau į juos ir nusišypsojau.

                   -Ką dar gero galit pasiūlyti?

Tuomet jie pradėjo siūlyti viską iš eilės, pradedant pramogų parku, baigiant vakariene pas vieną iš jų.

                   -O ką manai apie vakarienę pas mane?-pasigirdo Kajaus balsas.

                   -Gal geriau pas mane, mano mama irgi bus tavęs pasiilgusi, be to kitą savaitę ji išvažiuos,-linksmai atsakiau.

Kajus apsigabino mane iš nugaros ir pabučiavo į skruostą. Vienas vaikinukas lyg išsigandęs žengė žingsnį atgal, o kitas tik linksmai nusišypsojo:

                   -Ei, juk galėjai pasakyti, jog tu jau užimta!

Aš irgi nusijuokiau:

                   -Bet juk jūs neklausėte...

Kajų pažinojau maždaug nuo tada, kai man buvo ketveri. Buvo gruodis, jo aštuntasis gimtadienis. Kadangi beveik neturėjau draugų tėtis nuvedė mane ten, kad susipažinčiau su kitais elfiukais. Buvau labai drovi, todėl tik tyliai sėdėjau ant savo kėdės ir kramsnojau sausainius. Jis priėjo ir atsisėdo prie manęs.

                   -Kodėl tu tokia liūdna?-paklausė.

                   -Aš čia nieko nepažystu,-liūdnai atsakiau aš.

Jis savo delnais suėmė mano vedą ir atsuko į save. Tuomet pirmą kartą išvydau tas žydras, žaižaruojančias akis ir išsidraikiusius šviesius plaukus.

                   -Šiandien mano gimtadienis ir aš noriu kad tu irgi švęstum,-jis nusišypsojo man ir aš nejausdama nusišypsojau jam atgal.

Tuomet jis paėmė mane už rankos ir nusivedė susipažinti su kitais vaikais.

Nuo to laiko jis tapo geriausiu mano draugu ir mes labai daug laiko leisdavom kartu. Būdavom neišskiriami.Net tada kai jam suėjo trylika ir jis pradėjo lankyti elfų mokyklą mūsų draugystė nenutrūko. Juačiausi geriausiu žmogum pasauly, nes labiausia Kajus mylėjo mane.

Kai jam suėjo šešiolika jis pasiūlė man draugauti, nors jo draugų nuomone turėti dvylikametę panelę yra kvaila.

Kai man buvo keturiolika mes pirmą ir vienintelį kartą pasimylėjome. Paskutinį vakarą prieš jam išvykstant. Tai buvo lyg ir kažkas, kas laikys mus kartu kol būsim atskirai.

Nežinau kaip jis, bet per pastaruosius tris metus neužsikabinau nei už vieno vaikino vilionių, nepajaučiau nei menkutės simpatijos, net nepagalvojau apie kitą .

Tik kodėl mano galvoje visdar kirba tas vaikinas iš mano sapno? Kodėl vis dar girdžiu jo švelnų balsą, tarsi jis stovėtų šalia manęs?

III. skyrius

III.

Norėjau kažką sakyti, bet žodžiai kažkur užstrigo. Aš lėtai atsisukau.

Jis stovėjo priešais mane. Toks tikras! Plačiai išsišiepęs, atrodė kaip pagirtas penkiametis. Jo žydros akys tiesiog spindėjo, šviesūs plaukai kaip visada susišiaušę. Jis plačiais žingsniais priėjo prie manęs ir švelniai bet stipriai apsikabino.

-Aš taip tavęs pasiilgau...-sukuždėjo man į ausį.

Nebuvau jo mačiusi nuo to karto, kai šiek tiek daugiau nei prieš tris metus jis išvyko į vieną iš kitų išsislapsčiusių genčių. Man buvo keturiolika, jam – aštuoniolika. Šviežiai iškeptas suaugęs elfas. Aukštas, stiprus, galingas.

-Kajau...-veikiau sušnabždėjau nei ištariau.

Staiga jis atsitraukė nuo manęs per žingsnį ir atsistojo taip, lyg jam priklausytų visas pasaulis.

-Nuo šiol aš tau esu mokytojas Fanas,-ir vėl nusišypsojo savo laimingo darželinuko šypsena.

Mano juokas nuaidėjo per visą salę.

-O taip, trylikametėms tu būsi tikras Mokytojas Fanas!-pabrėžiau jo vardą, nes graikų Fanas buvo seksualinių troškimų dievas.

-Manęs trylikametės netraukia...

-Praeitą kartą kai buvom susitikę tu man aiškinai, jog tavęs netraukia aštuoniolikmetės. Tai kas tave iš vis traukia?-vėl nusijuokiau.

-Hmm... Leisk pagalvoti...-neapsakomo žydrumo akys įsmigo į mane.-Man atrodo... tai Tu mane trauki!

Jis vėl mane apsikabino.

-Mhh~ Viskas taip kaip atsimenu. Tavo kvapas... Tas jausmas kai tave apsikabinu...-tuomet jo žvilgsnis nukrypo į mano krūtinę.-Ne. Vis del to ne viskas liko taip, kaip buvo.

-Kajau!

-Ką?? Aš gi vyras!-jis pradėjo juoktis.

Staiga išgirdau balsus.

-Kažkas ateina.

-Girdžiu,- vėl nusišypsojo Kajus.

-Sakau tau, naujas kiudo mokytojas toooks gražutis!!!

Link salės artėjo kelios merginos, turbūt dar visai jaunos, nes nejautė mūsų esant čia ir nesitikėjo, kad mes jas nugirsim iš tokio nuotolio.

-Ša! Jis gali mus išgirsti!-subarė drauges viena iš grupelės.

Pažvelgiau į Kajų. Jo veide buvo galima įžiūrėti pašaipų šypsnį. Jis klausėsi ką kalba merginos.

-Tai aš gal einu persirengsiu,- nusišypsojau ir atsitraukiau nuo jo.

Užsidariau rūbinėje ir neskubėdama ėmiau persirenginėti. Išgirdau kaip į salę kažkas įėjo.

-Labas rytas, mokytojau Fanai. Nuošiol mes pas jus mokinsimės. Aš esu Beka Femė,- prisistatė viena mergina.

-Aš esu Ešlė Hespera,- prisistatė kita.

-Aš esu Demi Driadė.

-Aš esu Vijola Amfitritė.

-Malonu susipažinti, merginos, aš esu jūsų naujasis kiudo mokytojas Kajus Fanas,- aš jau įsivaizdavau, kaip jis šelmiškai nusišypso ir visa ketveriukė susileidžia vietoje.-Eime į sandėlį, surasim jums aprangas...

Neskubėdama persirengiau ir nespėjus kitoms merginoms susiversti į rūbinę ir imti tyliai šnabždėtis „koks kiudo mokytojas gražuuuutis“ nuėjau į sporto salę, atsidariau duris į uždarą kiemelį ir prisėdau ant grindų.

-Ech... Penkiolikmetės...- atsiduso Kajus man už nugaros.

-Turbūt tikėjaisi seksualių aštuoniolikmečių,- atsakiau net neatsigreždama.

Kajus prisėdo šalia.

-Man užtenka tavęs.

-Bet man tik septyniolika,-nusišypsojau.

-Bet ne ilgam,- pradėjo juoktis jis.-Klausyk, o tavo žmogiška rega, tiksliau, žmogiška trumparegystė tau šaudyti netrugdo?

Atsakydama aš tik piktai į jį pažiūrėjau

Taip sėdėjome vienas šalia kito stebėdami dar naujus taikinius kiemelyje, kol į salę kikendamos nesulėkė merginos. Kajus atsistojo ir paėmęs už rankų pastatė ir mane.

-Merginos susipažinkite, čia geriausia mano mokinė Mika Hekatė.

Tiriamu žvilgsniu apžiūrėjau prieš mane sustojusias trečiaklases. Sakyčiau neblogos pankiolikmetės. Visos aukštos, plaukai siekia liemenį. Dvi blondinės, viena rudaplaukė, viena juodaplaukė.

-Aš esu Hekatė,- prisistačiau joms. Jos, žinoma, jau buvo girdėję apie mane, nes, nors čia ir yra mokykla kurioje mokiniai beveik niekada nesusitinka, tačiau apie vienintelę istorijoje genetikos klaidą nežinoti turbūt neįmanoma.

Merginos atsakydamos visos prisistatė. Viena Blondinė (jei gerai pamenu – Femė) tik dabar lyg atsigavusi sukikeno:

-Bet, mokytojau Fanai, kaip ji gali būti geriausia jūsų mokinė, juk jūs pradėjote dirbti tik šiais metais?

-Ah, atleisk man, tiesiog aš tikiuosi, jog ji bus gera mokinė.

Vietoj atsakymo aš tik dailiai nusišypsojau, o po to piktai parodžiau liežiuvį. Kajus vėl atsisuko į trečiokėles.

-Spėju, nei viena iš jūsų lanko net nėra laikiusi rankose, o ką jau kalbėti apie šaudymą.

Po šių žodžių merginos tik nejaukiai pasimuistė.

-Čia,- jis parodė į prie sienos sudėtus lankus.- Čia yra naujieji mūsų mokyklos lankai pagaminti specialiu užsakymu. Jūs, kaip pradedančiosios, šiais metais šitų lankų net paliesti negalėsit,- jis linksmai nusišypsojo.-Direktoriaus įsakymas, jis bijo, kad nesulaužytumėte. Kitais metais gal leis jums juos nuvalyti. Ką gi, manau jums reikia parodomojo šūvio. Mika!

Merginos išplėtė akis, nes Kajus pavadino mane pirmuoju vardu. Elfų pasaulyje tai arba rodo didelę nepagarbą, arba labai glaudžius tarpusavio ryšius.

Kajus padavė man vieną iš naujųjų lankų ir vieną strėlę.

-Tu tiek daug kartų stebėjai, kaip aš šaudau, o aš gyvenime nė karto nemačiau tavęs paledžiant strėlę,- Kajus nusišypsojo tokia miela šypsena, kad mano skruostai akimirksniu tapo ryškiai raudoni.

Vos paėmiau strėlę ir lanką iš kart surimtėjau. Nedvejodama įtempiau lanką ir išgirdau Kajaus balsą už nugaros:

-O tavo trumparegystė tau tikrai netrugdo?

Piktai atsisukau į jį ir tuo pat metu paleidau strėlę, kuri pataikė tiksliai į taikinio centrą. Merginos susižavėjusios ėmė ploti. Kajus nusišypsojo dar meiliau ir vien lūpom ištarė „štai kur mano mergytė“.

II. skyrius

II.

Pasileidau stačiu šlaitu žemyn ir pasiekiau pagrindinę gatvę. Šis miestas beveik niekuo nesiskyrė nuo paprastų miestų. Be akivaizdaus dalyko, kad jis buvo po žeme labiausia į akis krito tai, kad čia saulę atstojo tiesiog ore kabantys stikliniai indai su Niekada Negęstančia Ugnimi. Dieną ji šviesdavo labai ryškiai, o vakare vos vos rusendavo. Šviestuvai čia kabo jau kelis šimtus metų.

Sakoma, kad miestas buvo įkurtas prieš aštuonis šimtus metų, kai elfų tautai pasidarė nesaugu gyventi paviršiuje. Senolių magija buvo nepaprastai galinga. Jie išrausė milžinišką olą po žeme ir ten pastatydino miestą. Į jį patekti įmanoma tik per kelias slaptas olas, kurias senoliai įtaisė taip, kad nekviestas svečias čia nepatektų. Laikui bėgant keitėsi viršutinis pasaulis, keitėsi ir elfų miestas. Dabar čia stovėjo spiečius daugiaukščių pastatų ir milžiniški nuosavų namų rajonai. Miesto centre stovėjo mokykla įkurta prieš penkiasdešimt metų, kai miestelio taryba nusprendė, jog gana vaikus elfiškų dalykų mokinti tėvams. Taigi centre buvo pastatydinta mokykla, kurioje šešis metus bent kartą per savaitę turi apsilankyti visi elfai, kuriems daugiau nei trylika.

Savaime suprantama, reikėjo lankyti ir paprastą mokyklą. Tačiau beveik visi jaunieji elfai mokyklas lankė San Franciske, juk būtų keista, iš kur miestelyje, kurio populiacija yra apie vienuolika tūkstančių gyventojų, atsirado dar tūkstantis neaiškių paauglių. Tik tokie kaip aš, kurių šeimos gyveno ne Urve, o pačioje Pusmėnulio Įlankoje galėjo lankyti vietinę mokyklą.

Kad ir kaip bebūtų keista mokyklose niekas net neįtarė kad štai, atrodytų įprasti mokiniai ištikrųjų yra keistos mistinės būtybės. Tai buvo todėl, kad vienintelis išorinis skirtumas nuo žmonių buvo smailios ausys, kurias kuo puikiausia užmaskuodavo paprastučiai kerai, kurie dar nebuvo užmiršti (per ilgą laiką beveik visi senieji kerai, tokie kaip Niekada Negęstanti Ugnis,  buvo užmiršti, kadangi elfai nebuvo linkę rašyti juos į knygas). Tik štai viena mažytė problemytė – šie kerai visiškai manęs neveikė. Ne tik šitie, bet beveik visi mums žinomi kūną keičiantys kerai. Kodėl? Niekas negalėjo paaiškinti, bet visi manė kad taip todėl, kad aš maišyta.

Niekas negalėjo paaiškinti ir mano egzistencijos. Nei biologiškai, nei dar kaipnors kitaip mano atsiradimas nebuvo įmanomas. Visų pirma – elfai negali turėti vaikų su žmonėmis. Tai yra visiškai neįmanoma. Istorijoje tai buvo mėginta milijonus kartų ir visi – nepavykę. Dabartiniai elfų mokslininkai nusprendė, kad tai del skirtumų tarp elfų ir žmogaus ląstelių (elfų ląstelėse yra kažko panašaus į chloroplastus, todėl net manoma kad senovės elfų oda buvo žalia). Tačiau net jei tai ir būtų įmanoma, kad paprasta moteris pastotų nuo elfo, buvo dar viena kliūtis – mano motina nevaisinga. Ir vis del to aš atsiradau – vienintelė mišrūnė istorijoje.

Sustojau stovėjimo aikštelėje prie mokyklos ir šiek tiek padvejojusi nusprendžiau pirma aplankyti tėtį. Jis dirbo Valdybos pastate, kuris buvo prie pat mokyklos, mat dauguma mokytojų buvo valdybos nariai. Pamatęs mane tėtis plačiai nusišypsojo.

-Mika Hekate!-apsikabino jis mane.                 

Šiaip mano vardas yra tiesiog Mika, bet visi elfai turėjo po antrą vardą, kuris buvo žinomas graikų mitologijoje. Maniškis, Hekatė – nakties sapnų ir stebuklų deivė. Tuo tarpu mano tėtis Sebastijanas Hipnas – miego dievas. Sapnai, miegas – mes tikrai kažkuo panašūs.

-Į mokyklą?-žaviai nusišypsojo jis.

-Taip...gerai bent tiek, kad paskutinius metus mums būna tik treniruotės...-elfų mokykloje buvo mokoma tik trijų dalykų – magijos, istorijos ir sporto. Per šešis metus reikia išeiti vieną istorijos kursą, tris magijos ir šešis sporto.

-Ir ką pasirinkai?

-Paskutiniesiems savo metams čia pasirinkau kiudo. Kaip ir pernai. Ir užpernai. Ir metus prieš tai.

Tėtis užlenkė galvą į lubas.

-Paskutinieji metai! Kaip sunku patikėti, jog po kelių dienų tau jau sueis aštuoniolika. Atrodo dar vakar buvo aštuoneri...

-Oi, tėti, tėti...

 Jis tik linsmai nusijuokė.

-Palydėsiu tave iki sporto salės.

Kai priėjome salės duris tėtis pasalūniškai nusišypsojo.

-O tu tikrai nesirenki kiudo del naujojo mokytojo?

-Kąą!?-išsižiojau.-Koks dar naujas mokytojas!?

Jis pradėjo juoktis.

-Geriau paliksiu jus vienus,-jis įstūmė mane pro duris ir skubiu žingsniu patraukė atgal į Valdybos pastatą .

Naujas mokytojas tokioje mokykloje buvo neįmanoma retenybė, nes kai kurie elfai išgyvendavo po du/tris šimtus metų, taigi del senatvės mokytojai retai kada išeidavo. O ir mano senoji mokytoja buvo tik maždaug penkiasdešimties, taigi visai jauna!

Įžengiau pro duris ir apsidairiau. Girdėjau kažką rūbinėje. Kažkas girdėjo mane. Giliai įkvėpiau. Nustebau supratusi, jog užuodžiu keistą lyg ir muskuso bei gvazdikėlių kvapų mišinį, kuris buvo tarytum pažystamas. Sporto salė atrodė kaip visada. Medinės sienos, ant grindų tatamiai, „popierinės“ durys į uždarą kiemelį su taikiniais. Į sieną stovėjo suremti lankai kuriuos per vasaros atostogas specialiu užsakymu atgabeno iš Kijoto. Priėjau ir perbraukiau ranka per strėlių kraštus. Jos buvo dar nenaudotos.

-Išrinkau tau aprangą, dydį manau pataikiau. Padėjau persirengimo kambaryje,-išgirdau balsą sau už nugaros.

Pažystamą balsą. Pernelyg pažystamą balsą. Pernelyg seniai girdėtą balsą.

I. skyrius

I.

Tai buvo keisčiausias sapnas mano gyvenime. Aš buvau visiškai įsitikinusi, kad tai sapnas, nes, visų pirma, mano oda nejautė kiekvienos prisiliečiančios dulkelės. Taip pat aš nieko neužuodžiau ir nieko negirdėjau, o tai buvo tikrai keista, nes sėdėdama pamokoje aš girdėdavau ne tik savo, bet ir maždaug dešimties aplinkinių širdies plakimus. Tačiau labiau nei keista mano nejautra mane stebino begalybė. Aš stovėjau milžiniškoje pievoje (mane stebino ne pieva. Prie Pusmėnulio Įlankos Kalifornijoje, kur aš gyvenau, tokių apstu). Tačiau aplink nebuvo nieko - jokių medžių, jokių krūmų, augalų, pastatų, jokių besiganančių galvijų. Tik milžiniška pieva kuri driekėsi iki horizonto. Pakilo lengvas vėjelis. Žengiau pora žingsnių į priekį, kad įsitikinčiau, jog galiu judėti. Apsisukau vietoje, norėdama geriau apsidairyti. Tuomet pamačiau Jį. Maždaug per šimtą metrų nuo manęs stovėjo vaikinas. Susidomėjusi žvelgiau į jį. Maždaug 185cm ūgio, tamsūs, vėjo sušiaušti plaukai. Vaikinas buvo apsirengęs paprastai, tamsūs džinsai ir pilkos spalvos marškinėliai. Jis buvo per toli, kad galėčiau tiksliau matyti. Tačiau kažkas jo povyzoje atrodė ne taip. Nuo jo sklido jėga, išmintis, galia. Per mano nugarą perėjo šiurpuliukai, nors aš visiškai jo nebijojau.

-Pagaliau tave radau...-prie pat ausies išgirdau švelnų kaip medus balsą ir tuo pat metu iškritau iš lovos.

-Kad tave...-nerangiai atsistojau.

Mano kambarys atrodė kaip visada. Žaliai melsvos sienos (išmargintos žaibais, debesimis, žvaigždėmis, širdutėmis ir obuoliais ☺ ), jauki dryžuota sofa, prie kurios, iš vienos pusės stovėjo mano knygų lentyna, o iš kitos – apvalus staliukas su Apple firmos nešiojamu kompiuteriu ant viršaus. Kitoje kambario pusėje mano milžiniška drabužių spinta su veidrodinėmis durimis. Ir žinoma didelė lova, ant kurios aš šiaip ne taip užsikabarojau. Tai, kad mano kambarys užima visą palėpę nebuvo problema, nes šiame nenormaliai dideliame name be manęs gyveno tik mano mama ir kartais tėtis. Pažiūrėjau į laikrodį – 4 ryto, rugsėjo pirmoji. Seniai jau nebuvau taip ilgai miegojusi! Užkišau trumpus plaukus už smailių ausų ir užsidėjau akinius (bent jau mano akys buvo žmogiškos, jei neskaitysime to, kad mačiau ir tamsoje).

Apsirengusi tyliai nusileidau į pirmąjį aukštą (tai nebuvo sunku, nes tyla man buvo įgimta). Ant stalo radau dar vakare mamos man paruoštus pusryčius. Nejučia nusišypsojau. Mano mama jau spėjo susitaikyti su visomis mane užgriuvusiomis keistenybėmis, tokiomis, kaip miegas po tris-keturias valandas. Ji tik sakė, jog gerai, kad tai „atėjo“ dabar, o ne tuomet, kai buvau kūdikis.

Aš labai mylėjau savo mamą Chloją ir tėtį Sebastijaną. Jie labai mylėjo mane. Ir labai mylėjo vienas kitą. Visa problema tame, kad mano tėtis buvo savo šeimos vyriausiasis, o gal turėčiau sakyti genties vyriausiasis, nes daugiau nei pusė iš jų net nebuvo giminės. Tėtis visą laiką rimtai dirbo, del to jis visą laik turėjo gyventi Urve (žinau, tai skamba tikrai ne kaip, tačiau Urvas –  ne šlykšti purvo duobė o tikras požeminis miestas!) ir namo, pas mane ir mamą, grįždavo tik kelioms dienoms per mėnesį.

Paskutinį kartą patikrinau ar viską susikroviau į krepšį ir užsimetusi juodą švarkelį  patraukiau savo sidabrinio Nissan Primera P12 link. Įsėdau į cinamonu kvepiantį automobilį ir nedvejodama jį užvedžiau. Gyvenau Korreo ir Džonstono gatvių sankirtoje, todėl pasiekti didžiąją Miramontės gatvę man buvo vieni niekai. Važiavau ja tol, kol pasibaigė miestelio ribos ir įvažiavau į Purvinąjį Kelią. Neprivažiavusi Purvinojo Kelio galo pasukau į nedidelį miškelį. Pirma važiavau keliu, po to įsukau į nežymų takelį tarp medžių. Galiausia atrodė taip, lyg tiesiog be tikslo važinėjuosi tarp medžių. Miškas buvo labai gražus, visur žaliavo medžiai ir krūmai. Virš medžių matėsi jau šviesėjantis ryto dangus.

Sustojau prie vieno plačiašakio ąžuolo. Paprasta akim net nebūtum pamatęs nedidelės drevės galingo medžio kamiene. Pasistybėjau ir drąsiai įkišau ranką i drevę. Jausmas toks, lyg viduje kažkas tupėtų ir tu tam kažkąm spaustum ranką...

Tuo pačiu metu tiesiai prieš priekinius mano automobilio ratus pradėjo vertis žemės plyšys. Nedelsdama sėdausi į Nissaną ir įvažiavau tiesiai į ką tik prasivėrusią skylę. Aš patekau į Urvą – požeminį elfų miestą.