I.
Tai buvo keisčiausias sapnas
mano gyvenime. Aš buvau visiškai įsitikinusi, kad tai sapnas, nes, visų
pirma, mano oda nejautė kiekvienos prisiliečiančios dulkelės. Taip pat aš nieko
neužuodžiau ir nieko negirdėjau, o tai buvo tikrai keista, nes sėdėdama
pamokoje aš girdėdavau ne tik savo, bet ir maždaug dešimties aplinkinių širdies
plakimus. Tačiau labiau nei keista mano nejautra mane stebino begalybė. Aš
stovėjau milžiniškoje pievoje (mane stebino ne pieva. Prie Pusmėnulio Įlankos
Kalifornijoje, kur aš gyvenau, tokių apstu). Tačiau aplink nebuvo nieko - jokių
medžių, jokių krūmų, augalų, pastatų, jokių besiganančių galvijų. Tik
milžiniška pieva kuri driekėsi iki horizonto. Pakilo lengvas vėjelis. Žengiau
pora žingsnių į priekį, kad įsitikinčiau, jog galiu judėti. Apsisukau vietoje,
norėdama geriau apsidairyti. Tuomet pamačiau Jį. Maždaug per šimtą metrų nuo
manęs stovėjo vaikinas. Susidomėjusi žvelgiau į jį. Maždaug 185cm ūgio, tamsūs,
vėjo sušiaušti plaukai. Vaikinas buvo apsirengęs paprastai, tamsūs džinsai ir
pilkos spalvos marškinėliai. Jis buvo per toli, kad galėčiau tiksliau matyti.
Tačiau kažkas jo povyzoje atrodė ne taip. Nuo jo sklido jėga, išmintis, galia.
Per mano nugarą perėjo šiurpuliukai, nors aš visiškai jo nebijojau.
-Pagaliau tave radau...-prie
pat ausies išgirdau švelnų kaip medus balsą ir tuo pat metu iškritau iš lovos.
-Kad tave...-nerangiai
atsistojau.
Mano kambarys atrodė
kaip visada. Žaliai melsvos sienos (išmargintos žaibais, debesimis,
žvaigždėmis, širdutėmis ir obuoliais ☺ ), jauki
dryžuota sofa, prie kurios, iš vienos pusės stovėjo mano knygų lentyna, o iš
kitos – apvalus staliukas su Apple firmos nešiojamu kompiuteriu ant viršaus.
Kitoje kambario pusėje mano milžiniška drabužių spinta su veidrodinėmis
durimis. Ir žinoma didelė lova, ant kurios aš šiaip ne taip užsikabarojau. Tai,
kad mano kambarys užima visą palėpę nebuvo problema, nes šiame nenormaliai
dideliame name be manęs gyveno tik mano mama ir kartais tėtis. Pažiūrėjau į
laikrodį – 4 ryto, rugsėjo pirmoji. Seniai jau nebuvau taip ilgai miegojusi!
Užkišau trumpus plaukus už smailių ausų ir užsidėjau akinius (bent jau mano
akys buvo žmogiškos, jei neskaitysime to, kad mačiau ir tamsoje).
Apsirengusi tyliai
nusileidau į pirmąjį aukštą (tai nebuvo sunku, nes tyla man buvo įgimta). Ant
stalo radau dar vakare mamos man paruoštus pusryčius. Nejučia nusišypsojau.
Mano mama jau spėjo susitaikyti su visomis mane užgriuvusiomis keistenybėmis,
tokiomis, kaip miegas po tris-keturias valandas. Ji tik sakė, jog gerai, kad
tai „atėjo“ dabar, o ne tuomet, kai buvau kūdikis.
Aš labai mylėjau savo
mamą Chloją ir tėtį Sebastijaną. Jie labai mylėjo mane. Ir labai mylėjo vienas
kitą. Visa problema tame, kad mano tėtis buvo savo šeimos vyriausiasis, o gal
turėčiau sakyti genties vyriausiasis,
nes daugiau nei pusė iš jų net nebuvo giminės. Tėtis visą laiką rimtai dirbo,
del to jis visą laik turėjo gyventi Urve (žinau, tai skamba tikrai ne kaip,
tačiau Urvas – ne šlykšti purvo duobė o
tikras požeminis miestas!) ir namo, pas mane ir mamą, grįždavo tik kelioms
dienoms per mėnesį.
Paskutinį kartą
patikrinau ar viską susikroviau į krepšį ir užsimetusi juodą švarkelį patraukiau savo sidabrinio Nissan Primera P12
link. Įsėdau į cinamonu kvepiantį automobilį ir nedvejodama jį užvedžiau. Gyvenau
Korreo ir Džonstono gatvių sankirtoje, todėl pasiekti didžiąją Miramontės gatvę
man buvo vieni niekai. Važiavau ja tol, kol pasibaigė miestelio ribos ir
įvažiavau į Purvinąjį Kelią. Neprivažiavusi Purvinojo Kelio galo pasukau į
nedidelį miškelį. Pirma važiavau keliu, po to įsukau į nežymų takelį tarp
medžių. Galiausia atrodė taip, lyg tiesiog be tikslo važinėjuosi tarp medžių.
Miškas buvo labai gražus, visur žaliavo medžiai ir krūmai. Virš medžių matėsi
jau šviesėjantis ryto dangus.
Sustojau prie vieno
plačiašakio ąžuolo. Paprasta akim net nebūtum pamatęs nedidelės drevės galingo
medžio kamiene. Pasistybėjau ir drąsiai įkišau ranką i drevę. Jausmas toks, lyg
viduje kažkas tupėtų ir tu tam kažkąm spaustum ranką...
Tuo pačiu metu tiesiai
prieš priekinius mano automobilio ratus pradėjo vertis žemės plyšys. Nedelsdama
sėdausi į Nissaną ir įvažiavau tiesiai į ką tik prasivėrusią skylę. Aš patekau
į Urvą – požeminį elfų miestą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą