II. skyrius

II.

Pasileidau stačiu šlaitu žemyn ir pasiekiau pagrindinę gatvę. Šis miestas beveik niekuo nesiskyrė nuo paprastų miestų. Be akivaizdaus dalyko, kad jis buvo po žeme labiausia į akis krito tai, kad čia saulę atstojo tiesiog ore kabantys stikliniai indai su Niekada Negęstančia Ugnimi. Dieną ji šviesdavo labai ryškiai, o vakare vos vos rusendavo. Šviestuvai čia kabo jau kelis šimtus metų.

Sakoma, kad miestas buvo įkurtas prieš aštuonis šimtus metų, kai elfų tautai pasidarė nesaugu gyventi paviršiuje. Senolių magija buvo nepaprastai galinga. Jie išrausė milžinišką olą po žeme ir ten pastatydino miestą. Į jį patekti įmanoma tik per kelias slaptas olas, kurias senoliai įtaisė taip, kad nekviestas svečias čia nepatektų. Laikui bėgant keitėsi viršutinis pasaulis, keitėsi ir elfų miestas. Dabar čia stovėjo spiečius daugiaukščių pastatų ir milžiniški nuosavų namų rajonai. Miesto centre stovėjo mokykla įkurta prieš penkiasdešimt metų, kai miestelio taryba nusprendė, jog gana vaikus elfiškų dalykų mokinti tėvams. Taigi centre buvo pastatydinta mokykla, kurioje šešis metus bent kartą per savaitę turi apsilankyti visi elfai, kuriems daugiau nei trylika.

Savaime suprantama, reikėjo lankyti ir paprastą mokyklą. Tačiau beveik visi jaunieji elfai mokyklas lankė San Franciske, juk būtų keista, iš kur miestelyje, kurio populiacija yra apie vienuolika tūkstančių gyventojų, atsirado dar tūkstantis neaiškių paauglių. Tik tokie kaip aš, kurių šeimos gyveno ne Urve, o pačioje Pusmėnulio Įlankoje galėjo lankyti vietinę mokyklą.

Kad ir kaip bebūtų keista mokyklose niekas net neįtarė kad štai, atrodytų įprasti mokiniai ištikrųjų yra keistos mistinės būtybės. Tai buvo todėl, kad vienintelis išorinis skirtumas nuo žmonių buvo smailios ausys, kurias kuo puikiausia užmaskuodavo paprastučiai kerai, kurie dar nebuvo užmiršti (per ilgą laiką beveik visi senieji kerai, tokie kaip Niekada Negęstanti Ugnis,  buvo užmiršti, kadangi elfai nebuvo linkę rašyti juos į knygas). Tik štai viena mažytė problemytė – šie kerai visiškai manęs neveikė. Ne tik šitie, bet beveik visi mums žinomi kūną keičiantys kerai. Kodėl? Niekas negalėjo paaiškinti, bet visi manė kad taip todėl, kad aš maišyta.

Niekas negalėjo paaiškinti ir mano egzistencijos. Nei biologiškai, nei dar kaipnors kitaip mano atsiradimas nebuvo įmanomas. Visų pirma – elfai negali turėti vaikų su žmonėmis. Tai yra visiškai neįmanoma. Istorijoje tai buvo mėginta milijonus kartų ir visi – nepavykę. Dabartiniai elfų mokslininkai nusprendė, kad tai del skirtumų tarp elfų ir žmogaus ląstelių (elfų ląstelėse yra kažko panašaus į chloroplastus, todėl net manoma kad senovės elfų oda buvo žalia). Tačiau net jei tai ir būtų įmanoma, kad paprasta moteris pastotų nuo elfo, buvo dar viena kliūtis – mano motina nevaisinga. Ir vis del to aš atsiradau – vienintelė mišrūnė istorijoje.

Sustojau stovėjimo aikštelėje prie mokyklos ir šiek tiek padvejojusi nusprendžiau pirma aplankyti tėtį. Jis dirbo Valdybos pastate, kuris buvo prie pat mokyklos, mat dauguma mokytojų buvo valdybos nariai. Pamatęs mane tėtis plačiai nusišypsojo.

-Mika Hekate!-apsikabino jis mane.                 

Šiaip mano vardas yra tiesiog Mika, bet visi elfai turėjo po antrą vardą, kuris buvo žinomas graikų mitologijoje. Maniškis, Hekatė – nakties sapnų ir stebuklų deivė. Tuo tarpu mano tėtis Sebastijanas Hipnas – miego dievas. Sapnai, miegas – mes tikrai kažkuo panašūs.

-Į mokyklą?-žaviai nusišypsojo jis.

-Taip...gerai bent tiek, kad paskutinius metus mums būna tik treniruotės...-elfų mokykloje buvo mokoma tik trijų dalykų – magijos, istorijos ir sporto. Per šešis metus reikia išeiti vieną istorijos kursą, tris magijos ir šešis sporto.

-Ir ką pasirinkai?

-Paskutiniesiems savo metams čia pasirinkau kiudo. Kaip ir pernai. Ir užpernai. Ir metus prieš tai.

Tėtis užlenkė galvą į lubas.

-Paskutinieji metai! Kaip sunku patikėti, jog po kelių dienų tau jau sueis aštuoniolika. Atrodo dar vakar buvo aštuoneri...

-Oi, tėti, tėti...

 Jis tik linsmai nusijuokė.

-Palydėsiu tave iki sporto salės.

Kai priėjome salės duris tėtis pasalūniškai nusišypsojo.

-O tu tikrai nesirenki kiudo del naujojo mokytojo?

-Kąą!?-išsižiojau.-Koks dar naujas mokytojas!?

Jis pradėjo juoktis.

-Geriau paliksiu jus vienus,-jis įstūmė mane pro duris ir skubiu žingsniu patraukė atgal į Valdybos pastatą .

Naujas mokytojas tokioje mokykloje buvo neįmanoma retenybė, nes kai kurie elfai išgyvendavo po du/tris šimtus metų, taigi del senatvės mokytojai retai kada išeidavo. O ir mano senoji mokytoja buvo tik maždaug penkiasdešimties, taigi visai jauna!

Įžengiau pro duris ir apsidairiau. Girdėjau kažką rūbinėje. Kažkas girdėjo mane. Giliai įkvėpiau. Nustebau supratusi, jog užuodžiu keistą lyg ir muskuso bei gvazdikėlių kvapų mišinį, kuris buvo tarytum pažystamas. Sporto salė atrodė kaip visada. Medinės sienos, ant grindų tatamiai, „popierinės“ durys į uždarą kiemelį su taikiniais. Į sieną stovėjo suremti lankai kuriuos per vasaros atostogas specialiu užsakymu atgabeno iš Kijoto. Priėjau ir perbraukiau ranka per strėlių kraštus. Jos buvo dar nenaudotos.

-Išrinkau tau aprangą, dydį manau pataikiau. Padėjau persirengimo kambaryje,-išgirdau balsą sau už nugaros.

Pažystamą balsą. Pernelyg pažystamą balsą. Pernelyg seniai girdėtą balsą.