IX. skyrius

IX.

Kitos dienos slinko ramiai. Mokykla, namai, draugai. Tai buvo įprasta rutina mano gyvenime. Ir dar vakariniai pasimatymai su Kajumi. Nepatenkinta pastebėjau, kad šis dienotvarkės pasikeitimas man nepatiko. Kajaus buvimas šalia mane erzino, jaučiau tą grėsmę, kaip ir sapne. Būdama su juo jausdavausi įsitempusi, jaučiausi pavojuje.

Šeštadienio naktį mano mama penkiems mėnesiams iškeliavo į naują filmavimą. Ryte Kajus jau stovėjo prie mano durų.

-Filmai ir spraginti kukurūzai!-nusišypsojo jis savo nežemiškai miela šypsena, rodydamas į pirkinių maišelį savo rankose.-Juk aš vis dar prisimenu, kad mano mergytė liūdi mamai išvažiavus.

Pabučiavau Kajų ir įsileidau jį į vidų. Kol jis krapštėsi prie DVD grotuvo mano kambaryje, mikrobangų krosnelėje prispraginau kukurūzų.

-Kaip laikosi Tedas?-paklausė Kajus lipdamas laiptais žemyn.

-Gerai. Šiek tiek nusivylė, jog tu grįžai,-nusijuokiau.-Vis žaidžia futbolą. Keli koledžai jau siūlo jam vietą.

-Jis toks geras?-nustebęs pasiteiravo Kajus.

-Kodėl tokia nuostaba?-vėl nusijuokiau.-Juk ir prieš tris metus, Tedas, penkiolikmetis žmogus duodavo tau, aštuoniolikmečiui elfui į kaulus.

-Tedas visada duodavo man į kaulus. Nežinočiau – sakyčiau, kad jis ne žmogus.

Žodžiai „ne žmogus“ privertė veikti mano protą. Prisiminiau prieš kelias dienas sapnuotą sapną, tiksliau, Janą. Nefilimai, Emimai, Refaimai ir visi kiti jo sutikti gyviai, aš prisiminiau kas jie tokie. Tai puolusių angelų vaikai, pusiau žemės žmonės. Jie labiau priminė pabaisas, nei žmones. Vargšai besieliai padarai. Tačiau sako, kad jie seniai mirė. Ir kuo jie susiję su manim? Aš juk pusiau elfė. Koks buvo pirmasis Jano vardas? Užplūdo ryškus prisiminimas kuriame švelnus Jano balsas nuskambėjo kaip muzika. „Kažkada mano vardas buvo Jetrelis.“ Jetrelis... Žinojau šį vardą.

-Kajau,-kreipiausi.

Kajus, vis dar šypsodamasis nuo prisiminimų apie Tedą, pakėlę į mane akis.

                 -Kai buvai Korėjoje... Gal mokeisi ką nors apie puolusius angelus?

                 -Puolusius angelus? Neee. Tik dar kai mokiausi čia. Juk pati žinai, Senasis Testamentas, Pradžios Knyga. O kodėl klausi?

                 -Tiesiog prisiminiau vieną vardą... Nekreipk dėmesio. Viskas jau paruošta?

Likusią dienos dalį įsitaisę ant mano lovos žiūrėjome filmus. Iš galvos išvariau visas mintis apie Janą ar apie keistus Kajaus pasikeitimus. Stengiausi nepastebėti, kad jo žvilgsnis dažniau be tikslo klaidžioja už lango, nei stebi filmą. Ir man beveik pavyko. Kajus mane pažįsta kaip nuluptą – jis žinojo, jog pirmąją dieną po mamos išvykimo aš nekenčiu būti viena. Jo artumas mane šildė ir džiugino.

Po trečiojo filmo jaučiausi per daug išsunkta, kad galėčiau žiūrėti dar vieną. Atsisukau į už manęs gulėjusį Kajų, apsikabinau ir įsikniaubiau jam į krūtinę.

                 -Na, gražuole, kas yra?-nusijuokė jis.

                 -Nenoriu rytoj į mokyklą...

                 -O ką nori veikti?

                 -Gulėti lovoje, gerti vyną...

Kajus susiraukė:

                 -Kodėl tau rūpi tik alkoholis, tabakas ir kiti kvaišalai?
                      -Kodėl tu manai, kad man rūpi tik šitie dalykai?-atkirtau tokiu pačiu klausimu.

                 -Mika, tu rūkai! Kai išvykau tu net nebuvai laikiusi cigaretės rankoje, o ką jau kalbėti apie alkoholio vartojimą.

                 -Kodėl man moralizuoji, Kajau? Nejau manai, kad tėvai mane prastai išaugino? Esu pažangi mokinė, puiki lankininkė, būsima šeimos vyriausioji.
                      -O dėl šito dar neaišku.

                 -Atsiprašau?-pakėliau antakius.

Nepaisant to, kad buvau pusiau žmogus pusiau elfas – aš vis dar buvau vienintelis savo tėvo palikuonis, o Urve valdžia buvo paveldima. Nuo mažens buvau auklėjama paveldėti Vyriausiosios vardą. Diplomatijos, etiketo, šokių, istorijos pamokos. Taip pat turėjau išlaikyti aukštus pažymius žmonių mokykloje. Viena svarbiausių priežasčių, dėl ko iš manęs niekada nesityčiojo kiti elfai yra tai, jog jie žino, kad kol kas aš esu vienintelė kandidatė į Vyriausiosios postą.

Kajus pradėjo mikčioti ir neaiškiai kažką burbuliuoti, apsimetinėjo, kad „aiškinasi“, kai suskambėjo mano telefonas. Skambino tėtis.

                 -Klausau?

                 -Mika Hekate, ar Kajus Fanas pas tave? Niekaip negaliu jam prisiskambinti.

                 -Taip. Nori su juo pakalbėti?

                 -Jei neprieštarausi.

Padaviau Kajui telefoną ir viskas, ką girdėjau toliau buvo „mh“ ir „supratau“.

                   -Nepyk, gražuole, turiu skubėti į Urvą. Atrodo atvyko šiek tiek... svečių,- Kajus pabučiavo mane ir iškart išskubėjo pro duris.

Likau sėdėti visiškai pasimetusi. Kokie tai gali būti svečiai, kad tėtis kviečia Kajų, o ne mane. Ir kaip suprasti, kad dar neaišku, kas liks valdyti genties?

Gana sukti galvą, manęs laukia svarbesni reikalai – juk artėja mano gimtadienis. Griebiau švarkelį ir išskubėjau į savo automobilį. Važiavau į San Franciską, reikia susitikti su vakarėlių planuotojais.

VIII. skyrius

VIII.

Užsimerkusi gulėjau ant žolės ir magavausi saulės šiluma, kai kažkas paėmė mane už rankos. Atsimerkusi išvydau žavias Kajaus akis ir jam nusišypsojau. Kajus atsistojo, pastatė mane ir apsikabino.

                 -Niekada tavęs nepaleisiu,-pasakė jis.

Nežinau, kas nutiko, bet jo žodžiuose aš girdėjau ne meilę ar rūpestį, o pyktį. Savo glėbyje mane suspaudė dar labiau ir aš suvokiau, kad ėmė trūki oro.

                 -Kajau, paleisk, aš dūstu!-bandžiau jį atstumti.

                 -Niekada tavęs nepaleisiu,-vėl pakartojo Kajus.

Trenkiau jam, taip išsilaisvindama iš mane laikiusių gniaužtų.

                 -Kas tau pasidarė!?-piktai sušukau.

Kajus tiesė rankas, bandydamas vėl mane pagriebti, bet aš atsitraukiau. Tą akimirką jo rankos pradėjo nykti. Akimirksniu jis tapo perregimas ir pasimetusiu žvilgsniu žiūrėjo į mane.

                 -Kajau! Kajau!-puoliau į paniką, o jis toliau nyko.-Kajau, nedink! Ne!

Tačiau jis pranyko, o mano skruostais ėmė tekėti ašaros. Tuomet išgirdau juoką. Švelnų, kaip vėjo nešama muzika.

                 -Neverk, kvailute, juk čia tik sapnas,-išgirdau balsą sau už nugaros.

Atsisukau. Maždaug už penkiasdešimties metrų, vidury pievos iš kažkur atsirado raudona sofa, o ant jos – paslaptingasis vaikinas.

                 -Na, ko stoviniuoji, prieik arčiau!-vėl išgirdau jo balsą, tarytum jis stovėtų visai čia pat, per odą perėjo šiurpuliukai.

Niekaip negalėjau įžiūrėti jo veido, o man buvo labai smalsu, todėl priėjau arčiau. Mačiau jo liekną kūną, šviesią odą, tamsius plaukus, bet jo veidas vis tiek liko nežinioje, ir net stovėdama beveik prie pat, negalėjau įžiūrėti.

                 -Tu manęs nepamatysi,-nusijuokė jis.-Nebent aš pats to norėsiu. Nagi prisėsk, aš juk nesikandžioju.

Atsisėdau šone jo ir iškart pamačiau jo veidą. Jis buvo rytietis. Tamsios akys tarytum švytėjo, jo rausvose papūstose lūpose žaidė šypsena. Vaikino grožis užėmė man kvapą.

                 -Kas tu?-veikiau sušnabždėjau, nei ištariau.

                 -Kažkada mano vardas buvo Jetrelis. Vėliau mane vadino lordu Džekvanu (JaeKwan), dar vėliau Jadon-Ki. Pastaruoju metu mano vardas tapo tiesiog Jan,- jis nusijuokė.-Kuo toliau, tuo labiau trumpėja mano vardas. Tiesiog vadink mane Janu.

                 -Janas... Ką tu veiki mano sapnuose, Janai?

Jis ir vėl nusijuokė.

                 -Mika, Mika... Smalsumas pražudė katę! Ateis laikas ir sužinosi.

                 -Iš kur žinai mano vardą? Ar tu pažįsti Kajų?- pabiro klausimai iš mano lūpų.

Janas pradėjo juoktis dar labiau, jo juokas skambėjo kaip nežemiškų varpelių skambėjimas.

                 -Tik dėl to, kad Kajus buvo Korėjoje dar nereiškia, kad jis turi pažinoti visus pasaulio rytiečius.

Pasijaučiau tikra kvaile ir nuleidau galvą.

                 -Bet tu esi teisi, aš pažįstu Kajų. Per jį ir pasiekiau tavo sapnus. Seniai tavęs ieškojau.

                 -Kam tau manęs?-neslėpsiu, buvau visiškai pasimetusi.

Jis tylėjo. Supratau, kad jis nepasakos man dalykų, kurių nenori pasakoti. Tyliai žvilgsniu tyrinėjau jo veidą. Janas atrodė jaunas, tačiau žodžiais nemoku apibūdinti, tos paslaptingos jėgos sklindančios nuo jo.

                 -Janai, kiek tau metų?

                 -Tikrai nori sužinoti?

Aš tik linktelėjau galva.

                 -Šį kūną nešioju dar tik dvidešimt keturis metus. Žinoma, pirmieji metai būna patys sunkiausi, kai pats nieko negali daryti. O man pačiam metų daug daugiau.

                 -Aš klausiau rimtai.

                 -Aš rimtai ir atsakiau. Mika, tikėk manimi. Mano amžius yra daug didesnis, nei galėtum įsivaizduoti.

                 -Pasakyk man,- paprašiau žiūrėdama tiesiai į gilias jo akis.

                 -Yra dalykų, kurių negaliu sakyti tavo sapne. Galėsiu pasakyti, kai susitiksime.

                 -Kur ir kada mes susitiksime?

                 -Tikrai, Mika, kur mes susitiksime?-jis įdėmiai įsižiūrėjo man į akis, tarsi ketindamas jose išskaityti atsakymą į šį klausimą.

Tada aš supratau.

                 -Tu juk net neįsivaizduoji, kur aš esu, ar ne?-paklausiau ir pradėjau juoktis.- Tu nežinai, kur aš gyvenu. Kadangi čia mano sapnas, tu net neįsivaizduoji, kur mes!

                 -Pasakyk, kur man tave surasti!-Janas pasilenkė virš manęs. Jo akys pasidarė juodos ir nuo jo žvilgsnio man ėmė suktis galva.

Atsispyriau jo akims ir stengiausi atsitraukti kuo toliau.

                 -Pasakyk, kodėl manęs ieškai ir aš pasakysiu, kur mane rasti!

Janas palinko dar arčiau.

                 -Aš tavęs ieškau, nes tu kitokia. Aš sutikau daug jūsų: Emimų, Refaimų, Giborimų, Anakimų, bet tu nepanaši į nei vieną iš jų. Nepanaši nei į Zamzumimą ar Nefilimą! Tu panašesnė į mus. Ir dar tu turi sielą,-su kiekvienu ištartu žodžiu jo veidas vis artėjo.

                 -Aš iš Kalifornijos, Pusmėnulio Įlankos,-sušnabždėjau.

Jo lūpos palietė manąsias. Tą pačią akimirką aš nubudau.