VIII. skyrius

VIII.

Užsimerkusi gulėjau ant žolės ir magavausi saulės šiluma, kai kažkas paėmė mane už rankos. Atsimerkusi išvydau žavias Kajaus akis ir jam nusišypsojau. Kajus atsistojo, pastatė mane ir apsikabino.

                 -Niekada tavęs nepaleisiu,-pasakė jis.

Nežinau, kas nutiko, bet jo žodžiuose aš girdėjau ne meilę ar rūpestį, o pyktį. Savo glėbyje mane suspaudė dar labiau ir aš suvokiau, kad ėmė trūki oro.

                 -Kajau, paleisk, aš dūstu!-bandžiau jį atstumti.

                 -Niekada tavęs nepaleisiu,-vėl pakartojo Kajus.

Trenkiau jam, taip išsilaisvindama iš mane laikiusių gniaužtų.

                 -Kas tau pasidarė!?-piktai sušukau.

Kajus tiesė rankas, bandydamas vėl mane pagriebti, bet aš atsitraukiau. Tą akimirką jo rankos pradėjo nykti. Akimirksniu jis tapo perregimas ir pasimetusiu žvilgsniu žiūrėjo į mane.

                 -Kajau! Kajau!-puoliau į paniką, o jis toliau nyko.-Kajau, nedink! Ne!

Tačiau jis pranyko, o mano skruostais ėmė tekėti ašaros. Tuomet išgirdau juoką. Švelnų, kaip vėjo nešama muzika.

                 -Neverk, kvailute, juk čia tik sapnas,-išgirdau balsą sau už nugaros.

Atsisukau. Maždaug už penkiasdešimties metrų, vidury pievos iš kažkur atsirado raudona sofa, o ant jos – paslaptingasis vaikinas.

                 -Na, ko stoviniuoji, prieik arčiau!-vėl išgirdau jo balsą, tarytum jis stovėtų visai čia pat, per odą perėjo šiurpuliukai.

Niekaip negalėjau įžiūrėti jo veido, o man buvo labai smalsu, todėl priėjau arčiau. Mačiau jo liekną kūną, šviesią odą, tamsius plaukus, bet jo veidas vis tiek liko nežinioje, ir net stovėdama beveik prie pat, negalėjau įžiūrėti.

                 -Tu manęs nepamatysi,-nusijuokė jis.-Nebent aš pats to norėsiu. Nagi prisėsk, aš juk nesikandžioju.

Atsisėdau šone jo ir iškart pamačiau jo veidą. Jis buvo rytietis. Tamsios akys tarytum švytėjo, jo rausvose papūstose lūpose žaidė šypsena. Vaikino grožis užėmė man kvapą.

                 -Kas tu?-veikiau sušnabždėjau, nei ištariau.

                 -Kažkada mano vardas buvo Jetrelis. Vėliau mane vadino lordu Džekvanu (JaeKwan), dar vėliau Jadon-Ki. Pastaruoju metu mano vardas tapo tiesiog Jan,- jis nusijuokė.-Kuo toliau, tuo labiau trumpėja mano vardas. Tiesiog vadink mane Janu.

                 -Janas... Ką tu veiki mano sapnuose, Janai?

Jis ir vėl nusijuokė.

                 -Mika, Mika... Smalsumas pražudė katę! Ateis laikas ir sužinosi.

                 -Iš kur žinai mano vardą? Ar tu pažįsti Kajų?- pabiro klausimai iš mano lūpų.

Janas pradėjo juoktis dar labiau, jo juokas skambėjo kaip nežemiškų varpelių skambėjimas.

                 -Tik dėl to, kad Kajus buvo Korėjoje dar nereiškia, kad jis turi pažinoti visus pasaulio rytiečius.

Pasijaučiau tikra kvaile ir nuleidau galvą.

                 -Bet tu esi teisi, aš pažįstu Kajų. Per jį ir pasiekiau tavo sapnus. Seniai tavęs ieškojau.

                 -Kam tau manęs?-neslėpsiu, buvau visiškai pasimetusi.

Jis tylėjo. Supratau, kad jis nepasakos man dalykų, kurių nenori pasakoti. Tyliai žvilgsniu tyrinėjau jo veidą. Janas atrodė jaunas, tačiau žodžiais nemoku apibūdinti, tos paslaptingos jėgos sklindančios nuo jo.

                 -Janai, kiek tau metų?

                 -Tikrai nori sužinoti?

Aš tik linktelėjau galva.

                 -Šį kūną nešioju dar tik dvidešimt keturis metus. Žinoma, pirmieji metai būna patys sunkiausi, kai pats nieko negali daryti. O man pačiam metų daug daugiau.

                 -Aš klausiau rimtai.

                 -Aš rimtai ir atsakiau. Mika, tikėk manimi. Mano amžius yra daug didesnis, nei galėtum įsivaizduoti.

                 -Pasakyk man,- paprašiau žiūrėdama tiesiai į gilias jo akis.

                 -Yra dalykų, kurių negaliu sakyti tavo sapne. Galėsiu pasakyti, kai susitiksime.

                 -Kur ir kada mes susitiksime?

                 -Tikrai, Mika, kur mes susitiksime?-jis įdėmiai įsižiūrėjo man į akis, tarsi ketindamas jose išskaityti atsakymą į šį klausimą.

Tada aš supratau.

                 -Tu juk net neįsivaizduoji, kur aš esu, ar ne?-paklausiau ir pradėjau juoktis.- Tu nežinai, kur aš gyvenu. Kadangi čia mano sapnas, tu net neįsivaizduoji, kur mes!

                 -Pasakyk, kur man tave surasti!-Janas pasilenkė virš manęs. Jo akys pasidarė juodos ir nuo jo žvilgsnio man ėmė suktis galva.

Atsispyriau jo akims ir stengiausi atsitraukti kuo toliau.

                 -Pasakyk, kodėl manęs ieškai ir aš pasakysiu, kur mane rasti!

Janas palinko dar arčiau.

                 -Aš tavęs ieškau, nes tu kitokia. Aš sutikau daug jūsų: Emimų, Refaimų, Giborimų, Anakimų, bet tu nepanaši į nei vieną iš jų. Nepanaši nei į Zamzumimą ar Nefilimą! Tu panašesnė į mus. Ir dar tu turi sielą,-su kiekvienu ištartu žodžiu jo veidas vis artėjo.

                 -Aš iš Kalifornijos, Pusmėnulio Įlankos,-sušnabždėjau.

Jo lūpos palietė manąsias. Tą pačią akimirką aš nubudau.