VII. skyrius

VII.

Mano mama vakarienei pasiruošė kaip reikiant. Visa terasa skendo žvakių šviesoje ir baltų rožių jūroje, žodžiu – tikras vargas rytoj ateinančiai tvarkytojai. Pati apsirengė juoda vakarine suknele, pasipuošė klasikiniu perlų vėriniu. Aš, be jokio entuziazmo sukišau džinsus atgal į spintą ir išsitraukiau mėlyno šilko suknelę su gilia iškirpte ant nugaros.

Pažiūrėjau į laikrodį kompiuterio ekrane ir suvokiau, kad jau laikas, o jis niekada nevėluoja. Tekina pasileidau laiptais žemyn, bet nespėjau – prie įėjimo jau stovėjo Kajus ir sveikinosi su mano mama. Savaime suprantama, jis buvo apsirengęs atitinkamai – smokingu. Ir nesuprasi, ar tai ta elfiška nuojauta, ar jis tiesiog pažinojo mano mamą pakankamai gerai, kad susiprastų, jog ji suplanuos oficialią vakarienę.

Nieko nelaukusi puoliau jam į glėbį.

                   -Na, na, gražuole, juk tavo mama stebi!-nusijuokė Kajus.

                   -Nepaisykit manęs, aš einu patikrinsiu, kaip vakarienė,-šelmiškai sukikeno mama ir mirktelėjusi Kajui pasišalino į virtuvę.

Vos ji pradingo tarpduryje jo lūpos palietė manąsias. Švelniame bučinyje susiliejo visi mūsų jausmai: meilė, ilgesys, džiaugsmas. Jis švelniai pirštais braukė mano nugarą, galiausia jo rankos užsistovėjo ties mano užpakaliu. Įkandau jam į lūpą ir kikendama atsitraukiau.

                   -Na, gana!-pasigirdo mamos balsas iš terasos.-Jau galite ateiti.

Kajus dar karą pakštelėjo man į lūpas ir paėmęs už rankos nusivedė mane į terasą.

Vakarienė praėjo ramiai. Žinoma, kaip kitaip gali praeiti trijų žmonių vakarienė. Pavalgius, kaip man jau įprasta, prisidegiau cigaretę.

                   -Tu rūkai?-Kajaus akys išsiplėtė iš nuostabos.

                   -Tai taip išeina...-nejaukiai pasimuisčiau.-Ir geriu alkoholį. Gan dažnai.

                   -Ar yra dar kažkas, ką turėčiau žinoti?-dabar jis atrodė tiesiog pasimetęs.

                   -Dar ji dažnai dalyvauja vakarėliuose. Ir pati juos rengia. Legendinius vakarėlius! Žinoma, ne be mano pagalbos,-nusišypsojo mama.

                   -Taigi jūs, Chloja, viena iš tų mamų, kurios savo vaikams leidžia viską?-Kajus vėl atrodė normaliai.

                   -Nematau prasmės riboti savo dukros. Jau geriau ji viską daro atvirai ir man apie tai žinant, negu kad slapstytūsi ir darytų balažin ką. Na, bet gana apie Mikos blogus įpročius. Pasakok, ką nuveikei per pastaruosius metus!

Kajus nusijuokė. Šiaip man visada patikdavo jo juokas, tačiau dabar  tai skambėjo daugiau liūdnai, nei linksmai. Iš to, kaip mano mama pažiūrėjo į mane, suvokiau, kad ji irgi tai pastebėjo. Tuomet Kajus prašneko:

                   -Per pastaruosius metus.... Buvau Korėjoje. Pietų Korėjoje, tiksliau. Gyvenau įslaptintam elfų mieste, aukštai kalnuose. Negaliu pasakoti, kokios buvo treniruotės, bet jos buvo sunkios.

Kajus nustojo kalbėti, mintimis sugrįždamas į tas dienas. Atsiduso. Vėl tęsė pasakojimą.

- Per tą laiką beveik su niekuo nebendravau, žmones sutikdavau tik retkarčiais, ir tai tik drąsuolius kalnų kopinėtojus.  Po dviejų metų, kai mano treniruotės buvo baigtos, iškeliavau tiesiai į Seulą, kur teko susitelkti į dalykus, susijusius su mano protu.

Šį kart Kajaus šypsena buvo šiltesnė.

- Pirmą savaitę po kalnų ramybės Seulas atrodė kaip pragaras. Visur žmonės, kaip skruzdėlės, lipo vieni kitiems per galvas. O ką jau kalbėti apie visą parą burzgiančius ir aplinką teršiančius automobilius! Bet pripratau. O po to pasakė, kad man jau metas grįžti...

-Peeh! Kokia nuobodi istorija,-nusijuokė mano mama ir pradėjo pasakoti istorijas iš jos kelionių po pasaulį.

------

Po visko mama užpūtė žvakes ir nuėjo miegoti.

                 -Nori pasivažinėti?-žaviai nusišypsojo Kajus.

                 -Mano automobiliu?-nusijuokiau.

                 -Juk maniškis vis dar Korėjoje....

Nesulaukęs mano atsakymo Kajus paėmė mano rankinę, švarkelį ir išsitempė mane pro duris. Kikendami artėjome prie kieme pastatyto mano automobilio. Pastebėjau kaimyninio namo priebutyje berūkančią Sarą, kuri kaip tik pastebėjo mus. Paskubomis pamojavau išsižiojusiai jos fizionomijai ir atsisėdau į keleivio sėdynę.

Kajus užvedė automobilį ir išvažiavo iš kiemo. Važiavo, atrodo, bet kur, kol pastebėjau, kad išvažiavome iš Pusmėnulio Įlankos ribų. Sustojome netoli kažkokio miškelio (elfus visada traukia miškai).

-Žinai, o tu šiandien labai graži!-pasakė Kajus ir, vėl gi, nepalaukęs mano atsakymo, įsisiurbė man į lūpas.

Po kažkiek laiko atsidūrėme ant galinės sėdynės, o Kajaus bučiniai tapo vis reiklesni ir aš supratau, kas neišvengiamai nutiks šį vakarą.

Taigi, mano antrasis kartas buvo ant mano pačios automobilio galinės sėdynės...

Tą naktį vėl sapnavau pievą ir paslaptingą vaikiną. Šį kartą net kalbėjau su juo.