VI. skyrius

VI.

                   -Atrodai šūdinai!-linksmai sušuko Sara pasigavusi mane stovėjimo aikštelėje.

                   -Patikėk, taip ir jaučiuosi. Per ispanų už lango pamačiau kažkokią haliucinaciją ir vos neprileidau į kelnes!

                   -Aš visada žinojau, kad Gonzalesas savo kabinete leidžia nuodingas, svaiginančias dujas! Pavėžėsi?

                   -Klausi taip, lyg turėčiau pasirinkimą.

Abi su Sara sulipome į mano Nissaną. Ji kaip visada čiauškėjo neužsičiaupdama, kol galiausia išstūmė iš mano galvos visas pašalines mintis ir man sustojus prie namų aš jau buvau įsitraukusi į pokalbį ir visa gera nuotaika vėl sugrįžo.

                   -Tai tikrai neateisi į Mišelės vakarėlį?

                   -Nee... Turiu kitų planų,- nusišypsojau paslaptingai.

                   -Mika! Ką tu slepi?

Žinojau, kad nesusilaikysiu, todėl iškart atsakiau.

                   -Žinai, kaip Tedas visada mums susipykus, arba kam nors pasakius, kad aš ir jis esam pora, pradeda pasakot apie kažkokį mano vaikiną kuris išvažiavo?

                   -Tą kurio beveik niekas niekada nematė ir visi galvoja, jog jis išgalvotas?-nusijuokė Sara.

                   -Tą patį. Ta va, jis ne tik kad tikras, bet dar ir grįžo!-aš giliai atsidusau ir svajingai nusišypsojau.

                   -O.Die.Ve. Rimtai?? Kada supažindinsi?

                   -Nežinau, ar sutiksi jį iki mano gimtadienio. Jis toks, kaip ir mano draugai iš San Francisko (tai sakydama galvoje turėjau elfus), per daug nemėgsta bendraut su nepažystamais.

Sara tik nusijuokė, atsisveikino ir nuėjo į savo namus po nosim burbėdama kažką panašaus į „Legendinis Mikos vaikinas! Numirt galima...“

Kadangi Sara buvo mano kaimynė aš labai dažnai stebėdavausi, kaip ji nepastebi akivaizdžių dalykų: paslaptingų svečių, atvykstančių į mano namus; manęs, ketvirtą rytą automobiliu paliekančios namus; ar net to, kad mano sode auga tokie augalai, kurių nerastum net didžiuosiuose botanikos soduose. Galbūt tai del to, kad ji tik žmogus. Labai nuodėmingas žmogus. Visai kaip aš. Na, ar bent panašiai.

Prie durų mane pasitiko mama ir klastingai nusišypsojo:

                   -Jau sužinojai didžiąją naujieną?

                   -Tu visą laiką žinojai!?-sušukau.-Žinojai, ir man nesakei!?

                   -Na na, nusiramink. Juk tai buvo paslaptis. Tavo tėtis griežtai prisakė man nei puse žodžio tau neužsiminti. Juk žinai, kad negaliu nuvilti vyro, kurį taip myliu. Tai ką planuojat artimiausiu metu?-ji nusišypsojo nekaltute šypsena.

                   -Šįvakar. Kajus ateis vakarienės. Juk žinai, kad nebūčiau leidus tau išvažiuoti, kol nesusitikai su juo.

-Mika, kiek jam dabar metų? Dvidešimt vieneri? Jis turėtų būti nepaprastai karštas vyrukas...

                   -Patikėk. Jis atrodo kaip jaunas tėtis. Tik geriau.

Mes abi nusijuokėm.

Po pietų terasoje mama užvertė galvą ir tarytum ilgesingai įsispoksojo į dangų. Išsitraukė Black Devil cigarečių pakelį, pasiūlė ir man. Padėkojusi pasiėmiau vieną cigaretę ir prisidegiau savo ZIP žiebtuvėliu, kurį padovanojo tėtis, kai pernai laimėjau šaudymo iš lanko konkurse.

                   -Taigi Kajus dabar karštuolis...-vis dar susimąsčiusi pasakė mama išpūsdama dūmus.

                   -Lyg ir..

                   -Karštas elfas... Susitvarkysi?-ji pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau patekusi į didžiausią problemą.

                   -Kodėl turėčiau nesusitvarkyti?-nustebusi paklausiau.-Juk Kajus nėra kūdikis, kurį reikėtų prižiūrėti.

                   -Mika, Kajus elfas. Elfai pavydūs. Ypač tie, kurie pasižymi ne tik protu, bet ir grožiu. Tavo tėtis dar ir dabar neišleidžia manęs, jei mano darbuotojų komandoje nebūna nei vieno elfo.

Peleninėje sumaigiau cigaretės nuorūką. Žinojau, kad tėtis koks geras bebūtų, yra nepaprastai pavydus. Visi elfai vyrai tokie. Nors patys yra linkę į flirtą su pirma pasitaikiusia gražuole.

                   -Kajus ne toks,-atrėžiau mamai, nors pati visiškai netikėjau savo žodžiais. Žinojau, kad negaliu žengti net pusės žingsnio į šoną, nes jo pavydas mane užsmaugs.

                   -Gal man nevažiuoti... Visgi penki mėnesiai ne toks jau trumpas laikas.

                   -Mama, nejuokauk. Tu aktorė. Tu pasirašei sutartį. Tu turi važiuoti.

Mama nusišypsojo išvargusia šypsena.

                   -Tavo tiesa. Tiesiog turiu blogą nuojautą. Kažkas nutiks. Kažkas svarbaus.

Neslėpsiu – išsigandau. Mano motinos nuojauta niekada neapgaudavo. Jei ji pasakydavo, kad kažkas nutiks – kažkas būtinai nutikdavo. Mintyse nusikeikiau. Tikiuosi Kajui nekliudys mano pokyčiai. Tikiuosi ir jis nepasiketė per daug.

Paprašiau mamos dar vienos cigaretės.