IV. skyrius

IV.

                   Maždaug po pusvalandžio atėjo du ketvirtaklasiai, kurie mano žiniomis kiudo mokėsi ir pernai. Suradęs jiems aprangas jų priežiūrą Kajus pervedė man, pats grįždamas prie pradinukių penkiolikmečių.

-Tu čia rimtai?-dar paklausiau Kajaus bandydama atrodyti pikta, bet kartu ir tramdydama juoką.

Po penkiolikos minučių jau buvau visiškai be nervų, nes vaikinukus labiau nei lankai dominau aš.

                   -Gerai,-galiausia pasakiau.-Kuris pirmas per dešimt sekundžių iššaus penkias strėles tam duosiu savo telefono numerį.

Vaikinukai tik nusijuokė.

                   -Juk tai neįmanoma...

                   -Kajau, girdėjai?-paklausiau.-Gal parodom jiems kaip šaudo rimti lankininkai?

Jis tik nusišypsojo ir paėmė du lankus ir dvi strėlines su strėlėmis.

                   -Merginos, skaičiuokit laiką.

Po dešimties sekundžių žiūrėjome į savo darbo padarinius.

                   -Reikia daugiau treniruotis,-susiraukiau nepatenkinta.

                   -Hekatė paleido penkias, mokytojas Fanas šešias,-iš kitos kiemelio pusės pasigirdo strėles renkančios merginos balsas.

                   -Ir tu sakai, kad tau reikia daugiau treniruotis?-su didžiausia nuostaba paklausė vienas ketvirtakasis.

                   -Pažiūrėk į jį,-pirštu parodžiau į Kajų.- Jis per dešimt sekundžių iššovė šešias strėles ir visos pasiekė taikinį. Tuo tarpu aš paleidau tik penkias, o iš tų tik viena pasiekė taikinį...

Pikta atsisėdau ant grindų ir stebėjau kaip „mano“ vaikinukai stengiasi kuo greičiau paleidinėti strėles. Susikaupę ties šaudymu jie buvo dar maždaug dvidešimt minučių, tačiau kai Kajus išėjo išlydėti „savo“ penkiolikmečių, anų vaikinukų dėmesys vėl nukrypo į mane.

                   -O gal duosi savo telefono numerį kaip paskatinimą?-nusišypsojo vienas.

                   -O gal norėtum šiandien su mumis nueiti į kiną? Arba į kavinę?

Atsistojau, atsisukau į juos ir nusišypsojau.

                   -Ką dar gero galit pasiūlyti?

Tuomet jie pradėjo siūlyti viską iš eilės, pradedant pramogų parku, baigiant vakariene pas vieną iš jų.

                   -O ką manai apie vakarienę pas mane?-pasigirdo Kajaus balsas.

                   -Gal geriau pas mane, mano mama irgi bus tavęs pasiilgusi, be to kitą savaitę ji išvažiuos,-linksmai atsakiau.

Kajus apsigabino mane iš nugaros ir pabučiavo į skruostą. Vienas vaikinukas lyg išsigandęs žengė žingsnį atgal, o kitas tik linksmai nusišypsojo:

                   -Ei, juk galėjai pasakyti, jog tu jau užimta!

Aš irgi nusijuokiau:

                   -Bet juk jūs neklausėte...

Kajų pažinojau maždaug nuo tada, kai man buvo ketveri. Buvo gruodis, jo aštuntasis gimtadienis. Kadangi beveik neturėjau draugų tėtis nuvedė mane ten, kad susipažinčiau su kitais elfiukais. Buvau labai drovi, todėl tik tyliai sėdėjau ant savo kėdės ir kramsnojau sausainius. Jis priėjo ir atsisėdo prie manęs.

                   -Kodėl tu tokia liūdna?-paklausė.

                   -Aš čia nieko nepažystu,-liūdnai atsakiau aš.

Jis savo delnais suėmė mano vedą ir atsuko į save. Tuomet pirmą kartą išvydau tas žydras, žaižaruojančias akis ir išsidraikiusius šviesius plaukus.

                   -Šiandien mano gimtadienis ir aš noriu kad tu irgi švęstum,-jis nusišypsojo man ir aš nejausdama nusišypsojau jam atgal.

Tuomet jis paėmė mane už rankos ir nusivedė susipažinti su kitais vaikais.

Nuo to laiko jis tapo geriausiu mano draugu ir mes labai daug laiko leisdavom kartu. Būdavom neišskiriami.Net tada kai jam suėjo trylika ir jis pradėjo lankyti elfų mokyklą mūsų draugystė nenutrūko. Juačiausi geriausiu žmogum pasauly, nes labiausia Kajus mylėjo mane.

Kai jam suėjo šešiolika jis pasiūlė man draugauti, nors jo draugų nuomone turėti dvylikametę panelę yra kvaila.

Kai man buvo keturiolika mes pirmą ir vienintelį kartą pasimylėjome. Paskutinį vakarą prieš jam išvykstant. Tai buvo lyg ir kažkas, kas laikys mus kartu kol būsim atskirai.

Nežinau kaip jis, bet per pastaruosius tris metus neužsikabinau nei už vieno vaikino vilionių, nepajaučiau nei menkutės simpatijos, net nepagalvojau apie kitą .

Tik kodėl mano galvoje visdar kirba tas vaikinas iš mano sapno? Kodėl vis dar girdžiu jo švelnų balsą, tarsi jis stovėtų šalia manęs?