XII. skyrius

XII.

-Kokio velnio tu čia ją atsivedei?-piktai sušnypščiau Kajui pasivedusi jį toliau.

-Mika, juk aš negalėjau palikti jos vienos. Etiketas to neleidžia. Man paskirta ją prižiūrėti ir būti su ja, tą ir darau.

-Etiketas neleidžia vestis į vakarėlį nekviestus svečius, anksčiau neįspėjus šeimininko.

Kajus pavartė akis.

       -Pusė čia esančių žmonių atėjo nekviesti, tad nekalbėk man, kaip nemandagiai aš elgiuosi. Kokios problemos, Hekate?

       -Problemos? Kokios problemos, Fanai?-pabrėžiau jo elfišką vardą taip pačiai, kaip jis manąjį.-O tokios, kad Misun tau daug įdomesnė. Kuo ji geresnė, nei aš?

       -Žinai kuo? Misun mandagi, ji nesikeikia, nerūko, negeria, nerengia laukinių vakarėlių. Ji tiesiog už tave geresnė, susitaikyk su tuo.

Iš pykčio prisimerkiau. Jaučiau kaip aplink mane įsielektrina oras, man už nugaros iš kart prisistatė Tedas ir Pentas.

       -Kajau, gana,-Tedo balsas buvo toks griežtas, kad man net priminė Parangelia.

Akyse pradėjo kauptis ašaros. Pentas mane apsikabino ir priglaudė prie savęs.

       -Ko čia grįžai?-vėl nuskambėjo Tedo balsas.-Kad sugadintum Mikai gyvenimą?

       -Tu nesi vienas iš mūsų, tu nesuprasi,-Kajaus balse girdėjosi panieka.-Tu esi tik niekingas žmogus, tad nesikišk į ne savo reikalus, nes būsi sutryptas, kaip vabaliukas.

       -Tai gal pabandyk?-Tedas aiškiai reikalavo viską išsiaiškinti vyriškai – muštynėmis.

Išsilaisvinau iš Pento glėbio ir švelniai uždėjau delną Tedui ant peties. Jis pažiūrėjo man į akis ir suprato, kad aš susitvarkysiu, jaučiau, kaip atsipalaiduoja jo įsitempę raumenys. O aš nieko nesakiau. Tiesiog apsisukau ir patraukiau link Saros, pakeliui prigriebdama butelį viskio. Juk mano gimtadienis. Vakarėlis turi tęstis.

       -Tavo vaikinas man nepatiko,-iškart pasakė Sara.

       -Kažin, ar labai ilgai jis bebus mano vaikinas,-atsakiau.

       -Anksčiau jis buvo visai nieko,-įsiterpė Pentas.-Tai toji kelionė jį pakeitė.

       -Džo, ar ne?-Sara kreipėsi į jį.

       -Vadink mane Pentu,-pataisė.

       -Na gerai, Pentai, o iš kur tu pažįsti Kajų? Jis lyg ir Mikos bernas, Tedas aiškino, kad kažkada jie buvo kaip broliai, o dabar šitoj istorijoj ir tu. Nesuprantu,-Sara atrodė nuoširdžiai pasimetusi.

       -Pentas gyveno netoliese Kajaus,-greitai atsakiau aš.-Ir iš vis, gal galim nustoti kalbėti šia tema? Alkoholis pats neišsigers.

       -Tu esi prakeikta alkoholikė,-pasakė Tedas ir pats pirmas užsivertė butelį.

       Penktą ryto visi jau buvo beveik išsiskirstę ir aš patraukiau į lovą. Vos užmerkiau akis – panirau į sapną.

Ir vėl buvau pievoje. Šįkart viduryje jos stovėjo mano lova, kurioje gulėjau aš. Gulėjau, galvojau, laukiau, kol pasirodys Janas.

       -Mika...-išgirdau jo balsą sau už nugaros. Jis gulėjo kitoje mano lovos pusėje.

       -Kodėl aš vėl čia?-paklausiau.

       -Tu čia atėjai pati. Šiandien atėjai pati. Aš tik pajutau, kad šaukiesi,-jo tamsios akys maloniai šildė mano sielą.-Deja vis tiek turiu tau pasakyti. Kajus tave paliks.

Žiūrėjau į jo akis, kurios staiga pasidarė labai liūdnos. Nesupratau, ką jis norėjo pasakyti. Nenorėjau to suprasti. Tą akimirką tenorėjau žiūrėti į Janą ir klausytis jo ramaus balso.

       -Nesuprantu tavęs...-sušnabždėjau.

       -Aš mačiau jo sapnus. Jis galvoja tave palikti. Jau gana seniai. Nuo to laiko, kai jis sutiko Misun. Tačiau Kajų per daug traukia valdžia, o tu laikai ją savo rankose ir tai jį traukia prie tavęs.

       -Tu meluoji, meluoji!-mano skruostais ėmė tekėti ašaros.

       -Mika, Mika, ramiai,-Janas mane apkabino ir priglaudė prie savęs.-Ar tikrai yra prasmė taip kankinti save? Nejaugi tavo jausmas toks stiprus?

Pakėliau akis į jį. Suvokimas pasiekė mano smegenis.

       -Aš jo nemyliu,-pasakiau tai, kas turėjo būti aišku jau gana seniai.

       -Žinai, ką tu turėtum padaryti? Turėtum palikti jį, nes būdamas su tavimi jis siekia tik naudos sau. Nors žinant, kas tikriausiai nutiks, tai mažai ką pakeis.

       -Kas? Kas nutiks?

       -Šaaa. Miegok.

Ir aš pajutau, kad mano akys limpa. Užmigau tikru kietu miegu, be pašalinių minčių ar sapnų.